Libijos sukilėliai džiaugiasi pergale, tačiau konfliktas dar neužbaigtas
Nors Libijos sukilėliai skelbiasi kontroliuojantys beveik visą Tripolį ir kalba apie galutinę pergalę, kol Muammaras Gaddafis nesurastas, pergalei trūksta baigiamojo, simbolinio akordo. Tačiau ir nukovus ar suėmus Libijos diktatorių nauja tvarka šalyje gali neateiti taip greit. Jei ilgą laiką buvo svarbus tik vienas klausimas – ar pavyks Libijos sukilėliams nuversti M.Gaddafį – dabar klausimų yra žymiai daugiau.
1 klausimas: kur M. Gaddafis?
Versijų apie M. Gaddafio buvimo vietą ar likimą vis daugėja. Nuo paprasčiausių, kad Libijos diktatorius galėjo spėti pasprukti iš šalies ir slėptis Tunise ar kurioje kitoje kaimyninėje šalyje, iki mistinių, kad neatpažįstamai persirengęs naktimis klajoja Tripolio gatvėmis ir vis dar tikisi savo šalininkų pergalės.
Tačiau realybė tokia, kad niekas kol kas nežino – ar gyvas M. Gaddafis ir kur jis. Sukilėlių taryba net paskelbė, kad suteiks 2 mln. dinarų (3,45 mln. litų) premiją ir amnestiją bet kuriam diktatorių sučiupusiam arba nužudžiusiam asmeniui. Britų dienraščiai paskelbė informaciją, kad NATO pajėgos taip pat stengiasi surasti M. Gaddafį. Anot „Belfast Telegraph“, Libijos diktatorių medžioja specialiųjų britų oro pajėgų būrys SAS.
Oficialiai NATO atstovai nepatvirtino šios informacijos. „Aš galiu patvirtinti tik tiek, kad NATO teikia žvalgybinius duomenis sukilėliams, kad padėtų susekti pulkininką Gaddafį ir jo rėmėjus“, – teigė britų gynybos sekretorius Liamas Foxas. Tačiau kol kas nei sukilėliams, nei NATO pajėgoms nepavyko net preliminariai išsiaiškinti, kur gali slapstytis M. Gaddafis. Kaip rodo Saddamo Husseino istorija, net ir pasibaigus pagrindiniams kovos veiksmams labiausiai ieškomas asmuo šalyje gali slapstytis dar mėnesių mėnesiais.
2 klausimas: kas valdo Libiją?
Pačiame Tripolyje kol kas dar nėra aiškios valdžios, o sukilėlių pajėgos yra gana išsibarsčiusios. Pagrindinė sukilėlių atstovaujamoji institucija yra Nacionalinė laikinoji taryba, kuriai vadovauja buvęs Libijos teisingumo ministras Mustafa Abdul Jalilas. Formaliai būtent jis dabar yra pripažįstamas Vakarų, kaip aukščiausias Libijos atstovas.
Šiuo metu sukilėliai vis dar labiau atrodo kaip padrikos apginkluotos maištininkų grupuotės, o ne centralizuota kariuomenė.
Tačiau Nacionalinė laikinoji taryba, ilgą laiką įsikūrusi Bengazio mieste, atrodo, nekontroliuoja visų sukilėlių grupuočių, kurios formavosi gana stichiškai įvairiuose Libijos miestuose. Pavyzdžiui Misratos miesto sukilėliai, nors ir gaudami paramą iš Bengazio, karinius veiksmus planavo savarankiškai ir nesijautė turintys paklusti Bengazio vadams.
Į Vakarus nuo Tripolio esančio Zavijos miesto sukilėliams pavyko atkirsti M. Gaddafio šalininkus nuo strategiškai svarbaus kelio į Tunisą, ir tai buvo esminis persilaužimas rengiantis pulti Libijos sostinę. Tai padidino Zavijos sukilėlių grupės įtaką.
Pačiame Tripolyje, kurio gyventojai sudaro apie ketvirtadalį visos Libijos gyventojų, susiformavo antigaddafiškos pajėgos, kurios labai prisidėjo prie to, kad sukilėliams pavyko palyginti nesunkiai įsiveržti į Tripolį. Tad šiuo metu sukilėliai vis dar labiau atrodo kaip padrikos apginkluotos maištininkų grupuotės, o ne centralizuota kariuomenė. Tai gali būti itin rizikinga, jei bandant formuoti visos Libijos vyriausybę iškils nesutarimai tarp skirtingų sukilėlių lyderių.
3 klausimas: ar M. Gaddafio rėmėjai priešinsis?
Buvę S. Husseino rėmėjai, nepatenkinti tuo, kad buvo nušalinti nuo sprendimų, kaip kurti iš naujo valstybę, ėmėsi ginklų ir įtraukė šalį į ilgą pilietinį karą.
Karas Irake parodė, kad svarbu ne pats karas, o šalies stabilizavimas po karo. Buvę S. Husseino rėmėjai, nepatenkinti tuo, kad buvo nušalinti nuo sprendimų, kaip kurti iš naujo valstybę, ėmėsi ginklų ir įtraukė šalį į ilgą pilietinį karą
Libijos situacija gali tapti panaši – yra daugybė karininkų ir valstybės tarnautojų, kurie daugiau kaip keturiasdešimt metų buvo įpratę paklusti diktatoriui, tarnavo jo kariuomenei ir kitose valstybės struktūrose. Jie gali jaustis pažeidžiami ir galintys prarasti viską, ką turėjo iki šiol. Jau dabar sklinda pranešimų, kad Tripolyje vyksta buvusių M. Gaddafio rėmėjų žudynės. Jei sukilėliams nepavyks užtikrinti minimalaus saugumo buvusiems režimo šalininkams, šie gali priešintis ginklu dar ilgai arba imtis pogrindinės kovos ir taip destabilizuoti šalį.
4 klausimas: kada pasitrauks NATO?
NATO pastangos „apsaugoti civilius gyventojus“ tapo esminiu veiksniu, leidusiu nuversti M. Gaddafio režimą. Nepaisant didelės kritikos, kad NATO peržengia Jungtinių Tautų suteikto mandato ribas arba kad nesiryžta imtis rimtesnių operacijų ant žemės, NATO indėlis buvo milžiniškas. Be pagalbos iš oro, žvalgybinės informacijos, karinės ginkluotės, sukilėliams nebūtų pavykę ne tik pereiti į puolimą, bet ir tiesiog atsilaikyti prieš M. Gaddafio pajėgas.
Be NATO pagalbos iš oro, žvalgybinės informacijos, karinės ginkluotės, sukilėliams nebūtų pavykę ne tik pereiti į puolimą, bet ir tiesiog atsilaikyti prieš M. Gaddafio pajėgas.
Vis dėlto beveik pusmetį trukusi NATO operacija kainavo nemažai politinių ir finansinių resursų valstybėms, aktyviausiai įsitraukusioms į karinės misijos įgyvendinimą – Italijai, Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai. Nors pirmosiomis dienomis britai kalbėjo tik apie „dešimtis milijonų“ galimų išlaidų tikėdamiesi, kad karinė operacija truks keletą savaičių, realiai Libijos karo kaštai turėjo siekti šimtus milijonų eurų.
Jungtinei Karalystei ir ES šalims, rimtai baiminantis antrosios ekonominės krizės bangos ir ieškant bet kokios galimybės mažinti biudžeto išlaidas, įsitraukimas į Libijos karą tikrai turėjo atrodyti labai ne laiku. Todėl galima tikėtis, kad vien jau iš finansinės pusės žiūrint, NATO norėtų kuo greičiau palikti Libiją.
Vis dėlto per ankstyvas pasitraukimas gali padidinti sumaištį Libijoje. Jei pasitraukus NATO sukilėlių pajėgos ims skaidytis arba sustiprės pasipriešinimas iš buvusių M. Gaddafio šalininkų pusės, šalis gali ilgam nugrimzti į vidinio konflikto liūną. Šią riziką supranta ir NATO atstovai, tad greičiausiai bus bandoma palaipsniui mažinti NATO dalyvavimą Libijoje tikintis, kad sukilėliams pavyks išlaikyti politinę vienybę ir užtikrinti visos šalies saugumo kontrolę.
