Du liberalai per kalnelį nesueina.
Liberalų partijos Lietuvoje iki šiol dažniau skaidėsi nei vienijosi. Šiuo metu, jei potencialiai partija laikytume ir Artūro Zuoko judėjimą „Taip“, į liberaliai nusiteikusių rinkėjų balsus pretenduotų net trys politinės jėgos.
Šių metų savivaldybių rinkimai tapo skaudžiu priminimu Liberalų ir centro sąjungai (LCS) bei Liberalų sąjūdžiui (LS), kad jie turėtų susirūpinti savo politiniu likimu. Vilniuje, kuriame tradiciškai liberalai pasirodydavo gana sėkmingai, į miesto tarybą nepateko nei LCS, nei LS. A. Zuoko suburtas visuomeninis judėjimas „Taip“ susišlavė nemažą dalį liberalių vilniečių balsų ir galiausiai „perėmė“ Vilnių.
Nesėkme liberalams baigėsi rinkimai į Seimo nario vietą vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje – vietoje Klaipėdos meru panorusio tapti Vytauto Grubliausko buvo renkamas naujas Seimo narys. Liberalams „savoje“ laikytoje apygardoje net į antrą turą nepateko nei LCS, nei LS kandidatai.
Naujausios visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog ne viena liberalių partijų gali neperžengti 5 proc. rinkimų barjero, kad jos kandidatai patektų į Seimą. Liepą skelbtų „Vilmorus“ apklausų duomenimis, už Liberalų sąjūdį balsuotų 3,5 proc., o už liberalcentristus – tik 1,7 procento apklaustųjų.
Savivaldybių tarybų rinkimai leistų kalbėti šiek tiek optimistiškiau ir teigti, kad realus balsavimas liberalams visuomet yra kiek palankesnis, tačiau vis tiek rizika negauti kiekvienai partijai būtinų 5 proc. išlieka gana didelė. LCS šių metų savivaldybių tarybų rinkimuose iš viso gavo kiek daugiau nei 72 tūkst. balsų, arba 6,5 proc. nuo visų galiojančių biuletenių, o LS – 62,8 tūkst. balsų (5,6 proc. nuo galiojančių biuletenių). Nenuostabu, kad politinį spektaklį vaidindamos atskirai abi liberalų partijos rizikuoja apskritai nepatekti į kitos kadencijos Seimą.
„Manėme, kad savivaldybių rinkimų rezultatai taps postūmiu rimčiau svarstyti partijų jungimosi klausimą, – teigė LCS pirmininko pavaduotojas Regimantas Čiupaila. – Tačiau kol kas iš Liberalų sąjūdžio nebuvo jokių rimtesnio atsako ženklų.“
Ne paslaptis, kad galimo jungimosi iniciatoriai yra šiuo metu reitinguose „atsiliekantys“ liberalcentristai. Šios partijos suvažiavime birželį patvirtintas sutarimas siekti liberalių partijų vienijimosi. Tačiau Liberalų sąjūdžio lyderiai kol kas dvejoja dėl praktinių žingsnių, skatinančių galimas derybas dėl susijungimo. Manoma, koks nors sprendimas paaiškės Liberalų sąjūdžio suvažiavime spalį. Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius teigė, kad partijoje dar tik laukia diskusijos dėl jungimosi galimybių. „Nesvarstome šio klausimo kaip egzistencinio mūsų partijai, – sakė G. Steponavičius. – Svarbu įvertinti ir tai, ar partijų jungimasis duotų naudos liberalizmo plėtrai.“
„Manyčiau, kad nuo rudens politikus vis stipriau veiks du vektoriai, – kalbėjo R. Čiupaila. – Viena vertus, bus noro toliau veikti kaip partijos lyderiams, vyriausybės nariams, kita vertus – stiprės nuojautos, kad visa tai gali būti nepasiekiama, jei partijos ir toliau sieks politinėje arenoje išlikti atskirai.“
Liberalų sąjūdžio atstovai dažnai pabrėžia, kad yra „tikresni liberalai“, bet liberalcentristai atšauna, kad irgi pasisako už mažesnį reguliavimą bei didesnę asmeninę atsakomybę.
LCS pirmininkas Algis Čaplikas yra viešai pastebėjęs, kad liberalcentristai – nuosaikesni liberalai ir labiau orientuoti į praktinę veiklą bei kompromisus. Tokia pozicija gali reikšti didesnį konformizmo ir politinės konjunktūros laipsnį, kai dėl politinių rezultatų pritariama ir nelabai „liberaliems“ politiniams sprendimams. Dar didesnį LCS „nuosaikumą“ gali paskatinti į partiją įsijungę buvę Naujosios sąjungos nariai. Liepą paskelbta, kad apie 200 buvusių Artūro Paulausko bendražygių nusprendė verčiau pasirinkti LCS, o ne stoti į Darbo partiją. Šis LCS nuosaikumas arba tiesiog beveidiškumas gali dar labiau atbaidyti Liberalų sąjūdį jungtis su liberalcentristais. A. Zuoko užmojai kurti partiją ir greičiausiai dalyvauti būsimuose Seimo rinkimuose gali tapti rimtu „spyriu į užpakalį“ abiem partijoms. „Juodojo scenarijaus“, pagal kurį į Seimą galėtų patekti A. Zuoko partija, atimdama balsus iš LCS ir LS ir užkirsdama kelią šioms likti parlamentinėmis partijomis, baimė gali paskatinti rimčiau imtis vienijimosi darbų.
Šio rudens sprendimas – vienytis ar ne – ilgesnėje perspektyvoje gali nulemti, ar Lietuvoje apskritai išliks rimta liberalioji politinė jėga. Kaip rodo Naujosios sąjungos pavyzdys, užtenka net ir vienos praleistos Seimo kadencijos, kad partija galutinai prarastų pasitikėjimą savo jėgomis ir ilgainiui dingtų iš politinio žemėlapio.
