T. Janeliūnas.
Trumpas vilties blykstelėjimas, kad įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl tautinių mažumų švietimo sumažės įkūrus bendrą ekspertų komisiją, užgeso. Lenkų premjero Donaldo Tusko laiškas Andriui Kubiliui nuskambėjo kaip ultimatumas – keiskite Švietimo įstatymą, arba jokių naujų bendradarbiavimo formų net neverta tikėtis.
Kaip pranešė Lenkijos ir Lietuvos naujienų agentūros, A. Kubilius teigė laukiantis Lenkijos premjero atsakymo į pasiūlymą kurti darbo grupę pasienio regionų socialinio vystymosi reikalams, nes tai padėtų spręsti ir tautinėms mažumoms aktualius klausimus. Lietuvos Vyriausybės vadovas prieš keletą dienų žurnalistams minėjo, jog tikisi „neblogą patirtį, kurią sukaupėme mūsų abiejų įsteigtoje ekspertinėje darbo grupėje švietimo klausimais, išplėsti ir į kitas sritis“ – kurti naują grupę, besirūpinančią Vilnijos bei Seinų ir Suvalkų regiono ekonominio socialinio vystymosi reikalais.
D. Tusko atsakymas, atmetus diplomatinį žodyną, buvo kategoriškas: darbo grupė švietimo klausimas buvo beprasmiška ir jokių kitų bendrų grupių steigimo jis nenori. „Ligšiolinius darbo grupės rezultatus sunku pavadinti patenkinamais, todėl Lietuvos gera valia pakeisti Švietimo įstatymo kai kurias nuostatas būtų tinkamas ženklas, kuris pateisintų kitų dvišalių darbo grupių organizavimą“, – laiške A. Kubiliui rašė D. Tuskas.
Šis laiškas – šaltas dušas maniusiems, kad įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl tautinių mažumų labiausiai kyla tik dėl Lenkijos politikų noro prieš rinkimus žaisti nacionaliniais lenkų jausmais. Rinkimai praėjo. D. Tuskas suformavo vyriausybę, kurioje užsienio reikalų ministru ir toliau bus Radoslawas Sikorskis.
Ir tapo aišku, kad lenkai visiškai nebesiklauso jokių Lietuvos atstovų paaiškinimų ar bandymų ieškoti kompromisų. Net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, pastaruoju metu bandžiusi tiesiogiai kalbėtis su Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorowskiu, neslepia kartėlio, kad lenkų aukščiausieji vadovai visiškai nebegirdi jokių Lietuvos argumentų. Vienintelis informacijos kanalas, kuris lemia Lenkijos vyriausybės poziciją – Valdemaro Tomaševskio propaganda apie lenkų asimiliaciją Lietuvoje.
Geros kaimynystės iliuzijų žlugimas?
D. Tusko laiško potekstė gana tiksliai atspindi dabartinės Lenkijos vyriausybės požiūrį į Lietuvos pastangas tautinių mažumų klausimus perkelti į tarpvyriausybinį lygį. Anot Lenkijos premjero, turėtų užtekti Lietuvos valdžios pastangų atsižvelgti į Lietuvos lenkų prašymus ir taip sušvelninti situaciją. Tai dar kartą patvirtina jau seniau išdėstytą R. Sikorskio „doktriną“: jokių lyginimų ir pariteto tarp Lenkijoje gyvenančių lietuvių galimybių ir Lietuvos lenkų nebus; Lietuvai galioja kitos taisyklės nei Lenkijai ir vienintelis kriterijus – kaip keičiama Lietuvos lenkų status quo situacija.
A. Kubiliaus pastangos švelninti situaciją atsitrenkė į arogantišką pozą: tai jūs, lietuviai, turite problemų, jūs jas ir spręskite.
Tokia laikysena nė iš tolo neprimena noro išties spręsti problemas, kurių netrūksta nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. A. Kubiliaus pastangos švelninti situaciją atsitrenkė į arogantišką pozą: tai jūs, lietuviai, turite problemų, jūs jas ir spręskite. Nieko kito, kaip tik nacionalistinio pasipiktinimo iš Lietuvos pusės tokiu Lenkijos elgesiu negali tikėtis. Šiuo metu jau nebeverta tikėtis, kad Lietuvos pusė taip pat racionaliai vertins situaciją ir imsis taisyti Švietimo įstatymą. Pažeista savigarba neleis to daryti.
Taisyti Švietimo įstatymą reikėjo iš karto. Visų pirma – dėl pereinamojo laikotarpio tautinių mažumų moksleiviams, kurie dabar nuo 2013 m. turės laikyti tokį pat lietuvių kalbos egzaminą. Būtent čia yra tikroji Lietuvos valdžios klaida, kuri galėjo nuimti įtampą pradiniame etape. Dabar jau per vėlu net minimaliai taisyti įstatymą. Politiškai niekas neišdrįs net siūlyti peržiūrėti Švietimo įstatymo, nes bus pasmerktas kaip pasiduodantis lenkų spaudimui.
Net jei realiai įstatymo taikymas bus apipintas įvairiomis išimtimis, tai nepakeis oficialios nuostatos, kad Lietuva „per jėgą“ moko lenkus lietuvių kalbos ir verčia juos per pora metų įsisavinti lietuvišką literatūrą, kurią lietuviai skaito nuo penktos klasės.
Santykiuose su Lenkija esame įstumti į kampą. Nemaloniausia tai, kad ir toliau bandome save apgaudinėti, kad „visur kitur“ su lenkais yra viskas gerai – ir energetiniai projektai, ir tarptautinė politika yra tarsi nesusijusi su tautinių mažumų klausimu. Tai tokia pat saviapgaulė, kaip ir manymas, kad Lenkijos rinkimams praėjus viskas grįš į savo vietas.
Jei kol kas tautinių mažumų problemos nepersiliejo į kitas sritis – jos tuoj persilies. Neįmanoma palaikyti šiltų ir nuoširdžių santykių, jei nebendrauja dviejų šalių užsienio ministrai ar premjerai. Ne visi praktiniai sprendimai priimami „techniniu–biurokratiniu“ lygiu. Būtent šiose grandyse jie linkę dažnai „pasimesti“ ir užstrigti, todėl ne veltui svarbiausi sprendimai priimami dvišaliuose valstybės vadovų susitikimuose.
Dabartinė situacija geriausiu atveju įšaldo bent metams – iki kitos Lietuvos Vyriausybės formavimo – geros kaimynystės santykius su Lenkija. Blogiausiu atveju – žada ilgą ir skausmingą užsienio politikos performulavimą, kuri nei Lietuvai, nei Lenkijai neatneš nieko gero, tik neracionalų priešiškumo skatinimą.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
