Lietuviai nėra lenkus niekinantys fašistai. Subjurę Lietuvos ir Lenkijos santykiai netgi neatėmė Lietuvos gyventojų gebėjimo realistiškai vertinti savo bendrapiliečius ir kaimyninę valstybę, parodė Lenkijos ambasados Lietuvoje užsakyti du tyrimai. Tačiau savitarpio supratimui ir santykiams gerinti skirtose apklausose vengta ieškoti atsakymų į kai kuriuos svarbius ir keblius klausimus.
„Yra tokia mąstymo schema, kad jei man kažkas nepatinka, aš jam priskiriu neigiamus bruožus“, – sako Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, vienas iš tyrimų koordinatorių. Jis džiaugiasi, kad nepaisant įtemptų santykių su Lenkija ir aštriai keliamų tautinių mažumų problemų, tokios tendencijos Lietuvoje nėra.
Lietuviai lenkams blogas savybes, tokias kaip tingumą, neišprusimą, nesąžiningumą, nesvetingumą, priskiria lygiai taip pat dažnai kaip ir lietuviams (beje, nesąžiningumą lenkams priskiria 21 proc., o lietuviams – 34 proc.). Be to, klausiami apie lenkus ir Lenkiją didelė dalis respondentų sako neturintys nuomonės. B. Gruževskis pabrėžia, kad savo nežinojimo Lietuvos gyventojai nepaverčia neigiamomis nuostatomis.
„Aš akcentuočiau Lietuvos gyventojų reakcijos normalumą. Tai mane, sakyčiau, labai maloniai nustebino“, – sako B. Gruževskis.
Kita vertus, koks čia siurprizas? Rimtų prielaidų lietuviams ir lenkams vieniems kitus nužmoginti arba niekinti nėra. Gdanske ir Varšuvoje nesiautėja lietuviai savižudžiai sprogdintojai, o lenkų kariuomenė nenuvarinėja lietuvių nuo žemių Vilniaus apylinkėse. Tačiau netgi tokiomis sudėtingomis sąlygomis gyvenanti dalis visuomenės Izraelyje ir Palestinoje išlaiko gyvą įsitikinimą, kad abi tautas sudaro panašūs žmonės, kurie galėtų taikiai sugyventi.
Lietuvoje susirūpinimą turėtų kelti nemažėjanti ir pastaraisiais metais nežymiai išaugusi vadinamoji socialinė distancija: dalis Lietuvos gyventojų nenorėtų artimai bendrauti ar juo labiau giminiuotis su lenkais.
B.Gruževskis: „Aš akcentuočiau Lietuvos gyventojų reakcijos normalumą.“
Tačiau B. Gruževskis pabrėžia, kad tarp žmonių, kurie artimoje aplinkoje susiduria su lenkais, tokių baimių yra mažiau. Visoje respondentų grupėje 13 proc. sako nenorintys gyventi lenkų kaimynystėje, 12 proc. nenori kartu dirbti, 26 proc. nenori savo vaiko santuokos su lenku. Tarp bendraujančių su lenkais tokių yra atitinkamai 10 proc., 8 proc. ir 17 proc. Remdamasis šiais skaičiais B. Gruževskis agituoja aktyviau imtis skirtingų tautybių žmonių suartinimo priemonių, ypač moksleivių mainų, bendrų renginių ir kitų panašių formų.
Interpretacijos – į abi puses
Trys ketvirtadaliai respondentų linkę sutikti, kad Lenkija yra svarbi Lietuvos partnerė tarptautinėje politikoje ir kad bendradarbiavimas su Lenkija Lietuvai yra ekonomiškai naudingas. Tuo pat metu daugelis teigia, kad santykiai su Lenkija nėra geri. Taigi vietos nacionalistiniam populizmui mėginant menkinti lenkus ar Lenkiją nėra. Erdvės yra nebent darbui visiškai kita – santykių gerinimo – linkme.
B. Gruževskis šioje vietoje pateikia vieną išlygą: politikai ir žiniasklaida iki tam tikro lygio gali daryti įtaką ir patys visuomenėje gali suformuoti didesnį nepasitenkinimą lenkiškumu.
Gausūs šio tyrimo duomenys, jei yra noro, gali būti interpretuojami labai įvairiai. Pavyzdžiui, kaip interpretuoti faktą, kad 61 proc. respondentų teigia nepažįstantys lenkų sau artimoje aplinkoje?
Pasak Vyčio Jurkonio, Rytų Europos studijų centro analitiko, galima tvirtinti, kad lietuviai gyvena atsiskyrę, visuomenė yra segreguota, taip pat galima kalbėti apie nacionalizmą. Tačiau tuo pat metu, pasak jo, galima įrodinėti, kad etninė skirtis nėra ryški, nes galbūt su lenkais išties susiduria daugiau nei 61 proc. respondentų, tačiau jie nesusimąsto, kokios tautybės žmogus stovi priešais, lenkų neatpažįsta. „Tai tik pavyzdys, kaip galima kelti įvairias versijas“, – sako V. Jurkonis.
Lenkijos ambasada nėjo iki galo
Tyrimą sudarė dvi dalys. Pirmoji – kiekybinė respondentų visoje Lietuvoje apklausa, antroji – trisdešimties Lietuvos lenkų kokybinė apklausa atliekant žymiai išsamesnius interviu. Tyrėjai trisdešimt respondentų atsirinko, pasak B. Gruževskio, iš „kelių šimtų“ pavardžių sąrašo, į kurį Lenkijos ambasada įtraukė iškilesnius lenkų tautinės mažumos atstovus – politikus, kultūros, švietimo, socialinių reikalų sferos žmones.
Tačiau kokybinėje trisdešimties lenkų apklausoje pažerta nuomonių, kurios ir taip yra žinomos ir ne kartą viešai aptartos. Pavyzdžiui, respondentai pritaria, kad lenkams reikia gerai mokėti lietuvių kalbą, tačiau sprendimas dėl lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo esą buvo nuleistas iš viršaus ir paliktas per trumpas pereinamasis laikotarpis. Taip pat kalbama apie pavardžių rašybą dokumentuose, nesantį tautinių mažumų įstatymą, kryptingą istorijos traktavimą Lietuvoje ir Lenkijoje, dėl prastų Lietuvos ir Lenkijos santykių kaltinami neprofesionalūs politikai ir žiniasklaida.
Pasak B. Gruževskio šias respondentų nuomones, nepriklausomai nuo jų objektyvumo ar pagrįstumo, yra svarbu žinoti todėl, kad šie žmonės dėl savo užimamos padėties gali daryti įtaką didesnei lenkų tautinės mažumos daliai.
V. Jurkonis, norėdamas pagrįsti, jog interviu turi stereotipinį elementą, pateikia vieno iš respondentų citatą, kurioje teigiama, kad lenkų mažumos problemos arba santykių su Lenkija problemos gali būti pradėtos aktyviau spręsti atėjus „kitai valdžiai“. V. Jurkonis primena, kad būtent konservatorių Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius 2010 m. pats Seimo posėdyje pristatė lenkišką pavadžių rašybą dokumentuose įteisinančius įstatymų projektus ir balsavo už juos.
V.Jurkonis: vertinimai turi stereotipinį elementą.
Projektai buvo atmesti. Tarp socialdemokratų „už“ balsavo vienintelis Gediminas Kirkilas, likę 11 – prieš arba susilaikė, Darbo partijoje „už“ buvo tik Vytautas Gapšys, likę 9 – „prieš“ arba susilaikė. Net „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijoje Michalas Mackevičius, Jaroslavas Narkevičius ir Leonardas Talmontas nesugebėjo sutelkti visiško palaikymo ir „už“ balsavo 9, o „prieš“ arba susilaikė – 8.
Iš pokalbių su keliomis dešimtimis kad ir iškilesnių lenkų tautinės mažumos atstovų vis dėlto neįmanoma atsakyti į kai kuriuos įdomius klausimus. Kiek lenkų mažuma yra susirūpinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir pačios Lenkijos keliamais politiniais klausimais? Ar ji palaiko Valdemarą Tomaševskį? Ar ji patenkinta Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivalda? Kokios problemos yra pačios svarbiausios: ar specifinės – švietimo, pavardžių rašybos, vietovardžių, diskriminacijos, ar bendros – nedarbas, gyvenimo kokybė, žemės grąžinimas?
Tikslus suformavusiai Lenkijos ambasadai pritrūko įžvalgos arba drąsos imtis provokatyvesnio tyrimo ir apklausti ne kelias dešimtis lenkų, o atlikti reprezentatyvią Lietuvos lenkų bendruomenės apklausą. Todėl nors tyrimo tikslas – „pasitarnauti geresniam savitarpio santykių, socialinių priklausomybių ir iššūkių supratimui“, jis įgyvendintas toli gražu ne iki galo.
