-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Želdinių čia veši daugiau nei vienam gyventojui numatyta norma, o atidžiau pasižvalgius galima išvysti tikrai įspūdingų medžių, menančių gal net carinius laikus.
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistės Rasos Stankūnienės teigimu, Aukštaitijos sostinėje vienam gyventojui tenka apie 36 kv. m želdynų, o tai tris kartus daugiau nei teisės aktais nustatyta minimali želdinių norma vienam gyventojui.
Skaičiuojama, kad mieste lapoja apie 240 lapuočių ir 148 spygliuočių rūšių medžių.
Miesto gatvės daugiausia apželdintos liepomis – jos sudaro maždaug 46 proc. visų medžių.
Taip pat šalia gatvių auga nemažai klevų, beržų, kaštonų. O štai kadaise buvusių itin populiarių uosialapių klevų šiuo metu belikę apie 8–9 proc.
Šių greitai augančių medžių, taip pat tuopų sovietmečiu buvo itin daug sodinama pramoniniuose rajonuose, siekiant greičiau apželdinti taršias teritorijas.
Iki šiol pramoninėje miesto dalyje jų daugiausia išlikę, kitur uosialapiai klevai ir tuopos keičiami kitais želdiniais.
Pasak R. Stankūnienės, tai nėra ilgaamžiai medžiai, jų mediena trapi ir sulaukę brandaus amžiaus tampa pavojingi.
Uosialapių klevų ir tuopų alėja kadaise dengė Kėdainių gatvę, bet 2020–2021 m. ją rekonstruojant
vietoje pavojingų medžių pasodintą trakinių klevų, paprastųjų skroblų ir didžialapių liepų.
„Skroblų Panevėžyje nėra labai daug, nors šiam medžiui augti labai tinkama geografinė teritorija“, – sako specialistė.
Pastaraisiais metais iš esmės atnaujinant Panevėžio viešąsias miesto erdves, pavojingus ir ligotus medžius keičia nauji želdiniai.
Su šiais projektais mieste atsirado ir niekada čia neaugusių, net egzotiškų medžių. Dabar Panevėžyje jau veši japoninis maumedis, japoninė magnolija, tulpmedis, hamamelis, ginkmedis ir pan.
„Jų nėra daug, bet po truputį sodinami ir turtinama Panevėžio biologinė įvairovė“, – sako R. Stankūnienė.
Mieste prisodinta ir įvairių žydinčių medžių – įvairių rūšių obelų, sakurų ir pan.
R. Stankūnienės teigimu, biologinė įvairovė miestui gerai, nes pritraukia įvairių rūšių vabzdžių, o ir želdinių ligų pasekmės ne tokios skaudžios – jei tam tikros rūšies medžius užpultų ligos, kiti išliktų sveiki.
Daugėjant naujų želdinių miesto viešosiose erdvėse, daugiabučių namų gyventojai dažniausiai tenkinasi prieš kelis dešimtmečius kiemams užvilktu žaliuoju rūbu.
R. Stankūnienė pažymi, kad šiais laikais panevėžiečiai nebe taip aktyviai sodina medžius prie namų. Anaiptol, pasak specialistės, jaučiamas noras kirsti medžius, neva suvešėję užstoja šviesą butams.
„Miestas turi likti žalias ir taip paprastai medžiai nešalinami“, – pabrėžė R. Stankūnienė.
Panevėžio želdiniai verti atskiro turistinio maršruto.
Tereikia vaikštant įdėmiai apsižvalgyti – žaliosios įdomybės visai čia pat.
Juozo Čerkeso-Besparnio sodybos teritorijoje Skaistakalnio parke išlikusi jau daugiau nei 100 metų skaičiuojančių liepų alėja.
Negana to, Skaistakalnis gali didžiuotis ypatingu penkiakamieniu ąžuolu. Prieš parko rekonstrukciją dendrologai atliko parko medžių inventorizaciją ir nustatė, kad šis 23 metrų aukščio ąžuolas jau pragyvenęs 145 metus. Jo kamienų skersmuo – nuo 48 iki 76 centimetrų.
Šiame seniausiame miesto parke auga ir daugiau ąžuolų, kurių amžius svyruoja nuo 45 iki 145 metų.
Ir pačioje miesto širdyje – Laisvės aikštėje lapoja net trys seni ąžuolai, iš kurių vienas – tikras galiūnas, traukiantis akį. Nors jokių duomenų apie daugiau nei prieš šimtmetį sodintus medžius nėra išlikę, tačiau spėjama, kad šis ąžuolas milžinas sodintas dar gal net cariniais laikais.
„Bandėme rasti Laisvės aikštės ąžuolo istoriją, bet nepavyko“, – apgailestauja R. Stankūnienė.
Ne tik gamtininkams, bet ir istorikams įdomus ąžuolas, lapojantis Laisvės aikštėje. P. Židonio nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko surinktais duomenimis, po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų šaliai reikėjo stotis ant kojų. Iš tarpukario spaudos žinoma, kad Lietuvos miestuose buvo beveik nelikę medžių. Panevėžys nebuvo išimtis.
Tačiau per visą tarpukarį mieste jų pasodinta nemažai ir Panevėžys jau tada tapo vienu žaliausių miestų Lietuvoje.
Panevėžyje aktyviausiai sodinant medžius reiškėsi Miškų technikų mokykla, veikusi nuo 1921 metų.
„Šios mokyklos nuopelnai apželdinant miestą tikrai dideli“, – sako istorikas.
Medžius sodino ir Lietuvai pagražinti draugija, kurios Panevėžio skyrius įkurtas 1923-iaisiais.
Kiek žinoma, tarpukariu buvo populiaru sodinti liepas, ypač Respublikos gatvėje. Pasak D. Pilkausko, 1924 metais Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyrius mėgstamoje miestelėnų pasivaikščiojimo vietoje – Respublikos gatvėje nutarė pasodinti 50 liepų.
1926-aisiais Panevėžio miškų technikų mokykla surengė medžių sodinimo šventę aplink naująsias Panevėžio kapines Ramygalos gatvėje.
Panevėžiečiai tarpukariu kviesti sodinti ir tais laikais gana egzotiškas akacijas. Jomis buvo apsodintas naujai nutiestas A. Jakšto prospektas, dabartinė A. Jakšto gatvė.
„Deja, šalta 1940 metų žiema labai pakenkė šiems medžiams ir dauguma jų nušalo“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Buvęs ilgametis Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus savo knygoje „Gamyba Panevėžyje 1940–1990 metais“ mini, kad tik 1968-aisiais mieste įsteigtas komunalinio ūkio valdybos apželdinimo trestas, kuriam pavesta rūpintis miesto apželdinimu, žaliųjų plotų priežiūra, gėlių auginimu gyventojams.
B. Kačkaus pateikiamais inventorizacijos duomenimis, tuo metu mieste augo 11,9 tūkst. medžių, daugiausia tuopų ir uosialapių klevų.
1971 metų rudenį surengta masinė medelių sodinimo talka – pasodintas naujas parkas – Kultūros ir poilsio.
Pagal projektą kelių dešimčių hektarų plote tarp Nevėžio upės ir Klaipėdos gyvenamųjų namų rajono pasodinta per 26,7 tūkst. medžių, o talkoje dalyvavo 35,5 tūkst. panevėžiečių, tai yra kas antras miestelėnas. Prieš keletą metų atnaujinant šį parką buvo pasodinta dar daugiau nei pusketvirto šimto naujų medžių, per 100 krūmų.
