Tarnyba policijoje – kaip žaidimas

Kas yra komisaras Reksas, tikriausiai pristatinėti niekam nereikia – vokiečių serialas apie policijos žmogžudysčių skyriuje dirbantį vilkšunį prie televizijos ekranų sutraukdavo ne tik mažuosius žiūrovus. Kinologai, paklausti, ar ir mes Lietuvoje turime savo komisarą Reksą, tik nusišypso. Tačiau pripažįsta, kad be tarnybinių šunų kai kuriose situacijose būtų sunku.

Šie keturkojai – tikras vagių, kontrabandininkų ir narkotikų kurjerių siaubas. O kai kada – didvyriai, ieškantys paklydėlių.

Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate tarnybą atlieka taip pat trys keturkojai: Bidžo, Lordas ir Grantas. Ši trijulė – labai skirtingi, tačiau visų jų indėlis – be galo svarus.

Kaip pasakojo Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos Kinologų grupės specialistas Arūnas Petraitis, šunys yra unikalūs tuo, kad jų pasaulis susideda iš kvapų. Šuo gali priimti ir atskirti daugybę kvapų, ši unikali savybė be galo svarbi ir reikalinga dirbant tiesioginį policijos darbą.

Tad kai tik gaunamas pranešimas apie žaibiškas vagystes iš butų, parduotuvių, spaudos kioskų, ar įtariama, kad žmogus gali turėti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, į tyrimą skuba ne tik kriminalistai, bet ir jų augintiniai. Beje, būta ir tokių kuriozų, kad tarnybiniai šunys, pakviesti parodyti savo gebėjimus moksleiviams, parodo gerokai daugiau nei iš tų tikimasi – kartą šuo atvedė pareigūnus prie vieno iš mokinukų kuprinės, kur užuodė narkotines medžiagas.

„Mes vykstame ten, kur tikslingai galima panaudoti tarnybinį šunį. Kur reikia stiprios uoslės – ten bus ir šuo“, – „Sekundei“ teigė A.Petraitis.

Nors Bidžo dar tik kremta mokslus Kinologijos institute, jis jau spėjo pasižymėti kaip puikus pėdsekys. T. Šiaudinio nuotr.

Įrodė ko vertas

Vienas paskutiniųjų kinologo ir jo augintinio Bidžo nuopelnų – žaibiškai išaiškinta dviračio vagystė. Kaip pasakojo A. Petraitis, į iškvietimus jis daug metų vykdavo su savo augintine vokiečių avigane Vėtra. Net devynerius metus ji buvo didžiausias vagių siaubas. Be to, ji vienintelė buvo išmokyta ieškoti mirusių žmonių.

Deja, teko su savo kolege, kuri policijoje tarnavo iki pat paskutinės savo gyvenimo minutės, atsisveikinti. Vietoj Vėtros tarnybą pradėjo Bidžo. Jaunas vilkšunis kartu su savo šeimininku dar tik įpusėjo mokslus Kinologijos centre, tačiau jau spėjo įrodyti, ko yra vertas.

„Mes dar tik pradėjome mokslus, tad į iškvietimus dar nevažiuojame, bet tą savaitgalį nebuvo laisvo nė vieno kinologo, kuris galėtų dirbti. O aš kaip tik buvau namuose, bet neturėdamas didelių vilčių su Bidžo nuvykome į iškvietimą“, – pasakojo policijos pareigūnas.

Respublikos gatvėje gyvenanti panevėžietė pranešė, kad ilgapirščiai iš jos sandėliuko pavogė du dviračius. Tarnybiniam šuniui buvo leista apsiuostyti įvykio vietoje. Bidžo pasileido link Smetonos gatvės ir sustojo prie vieno ir daugiabučių namų, parodydamas, kad bėglio pėdsakai pasibaigė.

Įtarimus, kad ilgapirštis čia ir gyvena, sustiprino prie vienos iš laiptinių pabirę rožių žiedlapiai – tokie patys žiedai buvo pastebėti ir vagystės vietoje. Kol buvo iškviestas pastiprinimas, iš laiptinės išėjo vyriškis, vedinas vogtu dviračiu. Netrukus jis buvo sulaikytas.

„Tai buvo pirmoji mano augintinio tokia operacija, net mane nustebino savo sugebėjimais. Mat iš penkių mokymo ciklų mes perėjome tik tris, tad tiek man, tiek jam dar yra kur tobulėti“, – savo keturkoju didžiuojasi kinologas.

Orientyras – kvapas

Tiesa, A. Petraitis savo augintinį dresuoja ir pats individualiai. Iš savo asmeninės patirties jis suprato, kad pagal tą ruošimo programą, kuri dėstoma Kinologijos centre, pėdsekiui ne visada gerai sekasi dirbti mieste. Kai yra didelis judėjimas bei daug kvapų, šuo kartais pasimeta. Jis pradėjo ieškoti informacijos, kaip šuo galėtų dirbti pagal žmogaus kvapą, kad kiti kvapai jo netrikdytų.

Taip atsitiktinai rado, kad Amerikoje yra įkurtas tarptautinis bladhaundų treniravimo institutas, kur ruošiami geriausi pėdsekiai. Pats buvo nuvykęs į Rygą, kur buvo atvykęs šio instituto įkūrėjas Kevinas Kocheris, daugiau kaip du dešimtmečius policijoje dirbęs kinologu.

„Nuvykęs į seminarą ir pats pradėjau taikyti K. Kocherio metodiką. Pastebėjau, kad šuniui daug įdomiau dirbti tiek mieste, tiek laukuose ar miškuose. Šio metodo esmė – duoti pauostyti ieškomo žmogaus kvapą, kad šuo galėtų juo sekti. Šuo yra mokomas parodyti, kad jo ieškomo žmogaus nėra tam tikroje teritorijoje. O pagal Lietuvoje esančią ruošimo techniką šunys to nėra mokomi, todėl tai labai apsunkina mūsų darbą. Nors vieninga dresavimo sistema turi būti, labai svarbu, kad būtų ir rezultatai, mokymai duotų naudos. Kad būtų nuolatinis tobulėjimas, o ne kapstymasis vietoje“, – kalbėjo A. Petraitis.

Kaip pavyks viena ar kita paieška, daug kas priklauso ir nuo aplinkybių bei liudininkų, kiek tiksliai jie sugeba nupasakoti įtariamuosius ar ieškomus dingusius asmenis. Šiemet pavasarį A. Petraitis su kolega bei tarnybiniais šunimis ieškojo moters, kuri artimiesiems paliko atsisveikinimo raštelį ir išėjo iš namų. Namiškiai ir kaimynai moters ieškojo pusdienį, o pėdsekiui pakako vos penkiolikos minučių, kad surastų pradingėlę ir išgelbėtų nuo lemtingo žingsnio.

„Vietos gyventojai labai sėkmingai nurodė kryptį, kur galimai galėjo išeiti moteris. Mūsų Lordui pakako vos keliolikos minučių, kad moteris būtų surasta“, – pasakojo pašnekovas.

Kinologas A. Petraitis juokauja, kad šuniui labai svarbu tinkamai parinkti vardą, nes kaip jį pavadinsi, taip augintinis ir elgsis. T.Šiaudinio nuotr.

Vardo paieškos

Jo teigimu, policijos šunys nėra gelbėtojai, nors dalyvauja ir žmonių gelbėjimo operacijose. Pirmiausia keturkojai yra mokomi pėdsekystės, daikto bei žmogaus paieškos, kaip sulaikyti nusikaltėlį. O po bendro kurso žiūrima, ką kiekvienas galėtų daryti individualiai: ieškoti narkotinių ar sprogstamųjų medžiagų, taip pat lavonų.

„Policijos šunys dažniausiai naudojami narkotinių bei psichotropinių medžiagų, taip pat lavonų paieškai, o su sprogmenimis dirba „Aro“ keturkojai. Mums tokių funkcijų kol kas neduoda, bet nežinia, kaip ateityje gali pasisukti, gal ir mums kada teks ieškoti sprogmenų“, – sakė kinologas.

Ar keturkojis yra tinkamas tarnybai, dažniausiai matyti jau tada, kai šuniukui tebūna vos keli mėnesiai. Kinologijos centre jie yra testuojami, o tuomet gali pradėti mokslus. Aišku, kartais pasitaiko, kad tik pradėjus mokytis pasimato, jog keturkojis nebus geras pareigūnas.

Kaip pastebi A. Petraitis, ne ką mažiau svarbu parinkti augintiniui ir tinkamą vardą. Ne veltui sakoma, kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks.

„Devynis metus auginau Vėtrą – tai ji ir buvo pašėlusi kaip vėtra, sunku net suvaldyti buvo. Lordas labai išdidus ir jo nepastumsi – jeigu jam patiko, užduoties imsis su entuziazmu, o jeigu ne – be jokios ugnelės. Grantas – dar išdidesnis. Tad naujajam augintiniui vardą rinkau labai atsakingai. Pagal kilmės dokumentus jis Ivan Saulės Vilkas, tačiau norėjosi lengvesnio ir paprastesnio. Bidžo gruzinų kalboje – draugas, vaikinas, tad jis man tarsi partneris“, – šypsosi kinologas.

Darbas kaip žaidimas

Paprastai tarnybiniai šunys gyvena savo kinologo namuose ir tampa savotiškais šeimos nariais. Kiek jie galės ir tinkamai gebės atlikti savo kaip pareigūno pareigas, priklauso tik nuo paties augintinio.

Pasak A. Petraičio, pamainos pradedama dairytis, kai šuniui sueina septyneri metai, bet kada jis bus išleistas į pensiją, nėra nustatyta. Dažnu atveju keturkojai dirba iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos.

Tarnybiniai šunys, skirtingai nei policijos pareigūnai, neturi ir atostogų. Kinologai su jais privalo užsiimti ir per atostogas, ir laisvadienius. Kartais treniruotės trunka keliasdešimt minučių, o kartais – net pusdienį. Tuomet visas veiksmas vyksta kur miške ar laukuose: kinologai paslepia kažkokį daiktą ar savo kolegą ir šuo privalo jį atrasti.

„Su šunimis reikia už užsiimti ir per atostogas. Bet kas mums darbas – jiems žaidimas. Jeigu priversime augintinį dirbti, nieko iš to gero nesigaus. Čia kaip ir su vaikais – jeigu liepsime dvi valandas skaityti knygą, jau po pusvalandžio jam taps nuobodu ir jis greitai viską mes. Viskas turi būti tarsi įdomus žaidimas, kurio pabaigoje laukia atlygis – skanėstas“, – sakė A. Petraitis.