-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokie Švenčiausiosios Trejybės rektoriaus ir Respublikinės Panevėžio ligoninės kapeliono Pavelo Andžejevskio šventiniai linkėjimai.
Įsisiautus pandemijai, kone kasdien, o dažnai ir po kelis kartus per dieną šis kunigas skuba į ligoninę, lanko ligonius, palydi į amžinybę. Dvasininkas sako, kad mirštantieji labiausiai gailisi nepadarę gerų darbų, neparodę meilės. Kunigas ragina kuo dažniau ir kuo daugiau jos rodyti. Kalėdos tam – pats tinkamiausias metas.
Randasi iš to, kai norima įtikti, būti visiems geriems. O iš tiesų juk tai neįmanoma. Nes kas labiausiai vienija žmones, kas tautą daro tauta? Tikėjimas, papročiai, tradicijos. Kas lietuviams padėjo ištverti tremtį? Irgi – tradicijos, tikėjimas. Tai suteikė tvirtumo, per tai išsaugota tapatybė. O Europos tapatybė yra jos krikščioniškos tradicijos. Atsisakyti jų, bandyti kažkaip paneigti, neįvardyti – tai pjauti šaką, ant kurios sėdima.
Kad būčiau dar tikslesnis, įvardydamas noro būti visiems geram priežastis, turėčiau vartoti žodį „populizmas“. Būtent taip elgiasi Europos struktūrų išrinktieji, pareiškę, kad neminėtume Kalėdų pavadinimo, švęstume šiaip žiemos šventes. Nepasakymas, ką švenčiame, būtų prisitaikėliškumas, vaidyba, bandymas pabėgti nuo savęs, savo istorijos.
O juk žinome, kuo baigiasi savęs neigimas, dėjimasis kitokiu. Iš to seka dvasinės ligos, savižudybės, alkoholizmas. Taigi švęskime Kalėdas, ne neįvardijamas žiemos šventes.
Pats geriausias pasiruošimas Kalėdoms yra adventas. Man patinka advento susikaupimas, nueinančių metų apmąstymai, daromi pasiryžimai kitiems metams. Iš tiesų ir per adventą aš meldžiuosi kaip meldęsis, išpažinties irgi einu kaip ėjęs, bet pats metas mane nuteikia džiugiam šventės laukimui.
O Kalėdos man visada buvo šeimos, artimųjų susiėjimo, bendravimo šventė. Tokiai bendrystei, drauge ir dalijimuisi, skirtas ir kalėdaičio laužymas.
Pamenu, kažkuriais metais buvo per Kalėdas daug laisvadienių ir tuomet pasigirdo pasvarstymų: „Tai kiek galima prie to stalo sėdėt?“ O juk apmaudu, kad Kalėdų šventės tampa sėdėjimu prie stalo. Ar nepavyksta sugalvoti kitų pramogų nei valgymas?
Su sese Leonora tikrai sutinku. Kristus manyje turi gimti nuolat, tarp mūsų turi būti nuolatinis, nuolat atnaujinamas ryšys.
Taip, gimiau ir augau Vilniuje, o šiame mieste baigęs mokslus ieškoti ateities išvykau į Varšuvą. Mokykloje buvau „tiksliukas“, tad Varšuvoje įstojau studijuoti matematikos ir fizikos, tačiau po pirmojo semestro supratau, kad ten ne mano vieta. Paskui įstojau į Varšuvos kunigų seminariją, ją baigiau, kunigavau Varšuvoje.
Tuomet jau vyskupas Jonas Kauneckas, paklausęs manęs, ar nenorėčiau darbuotis Panevėžio vyskupijoje, ir gavęs teigiamą atsakymą, tarėsi su Varšuvos bažnytine vadovybe dėl mano perkėlimo į Panevėžį. Taip atsidūriau Panevėžyje. Iki tol šiame mieste nė sykį nebuvau lankęsis. Šiemet jau 15 metų, kai aš – panevėžietis.
Pirmoji mano tarnystės vieta šiame mieste buvo Kristaus Karaliaus katedra. Prisimenu, kai eidavau iš jos į autobusų stotį, kelis kartus buvau išgirdęs siūlymą pavėžėti. Supratau, kad panevėžiečiams toks atstumas atrodo jau nemažas, o man, palyginti su Vilniaus ar Varšuvos atstumais, toji stotis atrodė ir dabar tebeatrodo labai arti.
Panevėžys man tikrai kitoks miestas. O kuo kitoks – vis dar negalėčiau įvardyti. Sakyčiau, labiau santūrus, užsidaręs, žmonės mažiau linkę burtis į bendruomenes. Beje, vairuodamas automobilį, Vilniuje jaučiuosi saugiau nei Panevėžyje.
Jau apsipratau.
Kadangi tebesu šios ligoninės kapelionas, joje besigydančius lankau nuolat. Pas ligonius einu jau turbūt šešerius metus.
Dabar, įsisiautus pandemijai, matau, kaip sunku ligoninėje besigydantiems. Sunku todėl, kad žmonės palikti vieni, patys sau, artimiesiems uždrausta juos lankyti. Ir matau, ir suvokiu, kaip sunku žmogui ir sirgti, ir mirti vienatvėje. Juk reikia ligoniui ne tik vaistų, reikia bendravimo, artumo. Todėl esu dėkingas, kad man, kunigui, ligoninės vadovybė leidžia ateiti pas ligonius, pabendrauti su jais, išklausyti, pabūti.
Ligoninėje, ypač vadinamuose kovidiniuose skyriuose, matau ir pervargusius, tačiau ligoniais tikrai atsakingai besirūpinančius medikus. Matau, kokiu tempu, jie dirba, tad suvokiu, kad ligoniams ir gydytojai, ir slaugytojos tikrai negali skirti tiek laiko, kiek to norėtų ir vieni, ir kiti.
Beje, pastebiu, kad ir medikams su ligoniais, o ir man su jais bendrauti trukdo privaloma apsauginė apranga, skafandrai. Per juos ligoniai nemato su jais bendraujančiojo veido, nemato išraiškos, tad galima sakyti, kad girdi vien atėjusio juos aplankyti balsą. O tai sukuria barjerą, žmones stumia į dar didesnę vienatvę.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Reta diena, kad neapsilankyčiau ligoninėje, o neretai per dieną pas ligonius tenka eiti po tris keturis kartus. Einu ne tik pas mirštančiuosius.
O ko gailisi mirštantieji? Ogi to, kad nesuspėjo padaryti gerų darbų, parodyti meilės. Taip ir sako: „Neaplankiau, nenuėjau, nepakalbėjau, neatsiprašiau, nepadariau, o galėjau.“ Taip pat gailisi dėl padarytų sunkių nuodėmių. Atkreipiau dėmesį, kad žmones ypač slegia atlikti abortai, o gailisi dėl to ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Tokį gailestį išsako ir tikrai ilgai gyvenę, 80–90 metų žmonės.
Visų sunkių ligonių, nepriklausomai nuo jų diagnozės, paskutinės gyvenimo akimirkos panašios. Tačiau tikrai lengviau iš gyvenimo išeina tikintieji. Turbūt ne tik aš, bet ir visi esame matę karste gulinčiųjų su savotiška ramybės išraiška, netgi šypsena veide. Manau, kad jie mirė turėdami viltį, išėjo ne į nežinomybę. Beje, mirtis juk ir atskleidžia, ar žmogus tikintis, ar tik religingas.
O, kita vertus, drįsčiau sakyti, kad mirties bijo visi. Visi bijome to, ko nepažįstame.
Liga mane izoliavo, jutau vienatvę. Beje, ir dabar, jau pasveikęs, jei tik kam pasisakau, kad buvau ligoninėje, ką tik aplankiau sergančius kovidu, visi, tai išgirdę, bent pora žingsnių nuo manęs atsitraukia.
Ką tikrai matau – žmonės darosi vis labiau užsidarę, tad sakyčiau, kad prarandami socialiniai įgūdžiai, net pats noras bendrauti. Man tenka bendrauti su Margaritos Rimkevičaitės mokyklos moksleiviais, matau, kad ir jiems, jauniems žmonėms, darosi vis sunkiau bendrauti, net ir jaunuoliai tampa uždari. Tai aš įvardiju kaip nemokėjimą išeiti iš savęs ir priimti kitą. Tą patį pasakyčiau ne tik apie jaunus, bet ir apie vyresnius žmones.
Pats aš, nors esu persirgęs kovidu, nuo šio viruso pasiskiepijau jau tris kartus. Nenoriu dėtis gudresnis už kitus. Beje, teko į amžinybę palydėti nemažai nepanorusiųjų skiepytis. Nebuvo nė vieno, kad nesigailėtų dėl to, jog atsisakė skiepų.
Pasikeitė požiūris į pačią šeimą. Šeima nebėra vertybė. O nuvertinusi šeimą, visuomenė sparčiai infantilėja, gyvena vienadienėmis vertybėmis. Jau ir suaugusieji elgiasi taip, kaip, būdami maži, elgėsi smėlio dėžėje: nepatiko kas nors, susirinko žaislus ir – kitą dėžę. Infantilumas – negebėjimas spręsti problemų, bėgimas nuo jų.
Be to, vis labiau įsigali požiūris, kad šeima – našta, kad ji – ekonomiškai nenaudinga. Nenaudinga, nes trukdo daryti karjerą, uždirbti pinigus, būti sėkmingam. Taip galvoja užvaldytieji materializmo.
Beje, esu domėjęsis imperijų – senovės Graikijos, Romos, Sovietų Sąjungos griūtimi. O žlugo jos tada, kad aukščiausia vertybe paskelbė būtent materiją, dvasiniams dalykams nebeteikė dėmesio. Matau, kad tuo keliu, deja, eina ir ES.
O kai dėl nesantuokinių santykių, tai juos aiškinu tuo, kad žmonės nesuvokia vertybių. Kas, pavyzdžiui, jums yra meilė?
Gaila, bet nelabai daug žmonių taip mąsto. Didžiumai meilė yra lytinių santykių teikiami malonumai. Turbūt daugelis jau ir nebepastebi, kokia erotizuota ir seksualizuota mūsų visuomenė. Vos įjungus kompiuterį pirmiausia išlenda erotizuota reklama. Matant ją nuolat, o ypač jei nuo vaikystės, ima atrodyti, kad seksas – laisvė, galimybės, tad skubame jomis naudotis.
Neišgryninus vertybių, seksualinis gyvenimas be santuokos, be įsipareigojimų jau nieko nebestebina, jis priimtinas, visuotinas, tapęs norma.
Kita vertus, žmonės nebeturi autoriteto. Nusigręžę nuo Dievo, nebeturi ko siekti, į ką lygiuotis, puola semtis malonumų.
Beje, man įstrigo psichologo, kuris neatrodo, kad būtų tikintis, teiginys, kad meilę naikina kontracepcija. Tai rodo, kad meilei nustatomos ribos. Tuo tarpu ji – beribė.
Turbūt mažai kam įdomu, jei policija sugauna girtą važiavusį santechniką Petrauską. Bet visi žinome, kas būna, kaip sklinda žinia apie sugautą girtą važiuojantį kunigą Petrauską.
Per krikštą mes visi esame tapę išskirtiniais, bet kunigą žmonės stebi, vertina išskirtiniau nei kitus. Ypač sunku žmonėms suprasti kunigų celibatą, nes patys neįsivaizduoja, kad galėtų taip gyventi.
O atsakydamas, ar skiriuosi nuo kitų panevėžiečių, norėčiau pasiremti šventuoju Augustinu. Savo ganomiesiems vyskupas Augustinas sakydavo: „Su jumis aš esu krikščionis, o jums esu vyskupas.“ Kita vertus, ar šeimos tėvas yra kuo nors išskirtinis šeimoje? Jis yra tėvas, tėvystės dovaną gavęs per Santuokos sakramentą, o aš esu kunigas, o kunigystė – tai kitiems skirta dovana.
Dėl kunigų atlaidumo nežinau, ką atsakyti. Žinau tai, kad įgytos žinios manęs nepadarė labiau krikščioniu. Krikščionis esu dėl savo tikėjimo. Ir dar pridursiu, kad teologija be tikėjimo – tiesus kelias į pragarą.
Tėvai išaugino mus, penkis vaikus. Turėčiau pabrėžti, kad mano vaikystėje penki vaikai neatrodė daug. Buvome normali šeima. Mano tėvai – Vilniaus lenkai, o mokyklą lankiau rusišką, ji buvo arčiausiai mūsų namų, tad tėvams atrodė, kad ten mokytis jų vaikams saugiausia. Mama gyva ir dabar, mielai pas ją nuvažiuoju. Taip pat su malonumu pasivaikštau po Vilniaus senamiestį, man jis patinka.
Tikrai reikia ir atostogų, ir poilsio, ir laisvadienių. Reikia pakeisti aplinką, aplankyti artimuosius ir draugus. Juk ir mes esame žmonės, kurie pavargsta.
Mėgstu keliones. Paskutinė įsimintina kelionė buvo mėnesio išvyka į Afriką, keliavome po tą šalį automobiliais su draugų kompanija. Miegojome palapinėse.
Linkiu, kad Kalėdos netaptų trijų dienų sėdėjimu užstalėje. Linkiu tikrai prasmingų, džiugių, šiltų, jaukių Kalėdų. Linkiu per Kalėdas patirti tarpusavio meilę, vienybę. Linkiu ką nors naujo atrasti savyje.
Komentarai
-
- Miestietis
- 08:34 2021.12.24
-
- LY
- 14:33 2021.12.26
Rodyti visus komentarus (2)Sunkiai begyvenantiems bažnyčios tarnams, miestas atseikėjo bažnyčiai didelį plotą miesto centre.Vertė būtų įdomi.O kažin ką miestas gaus už tai: gal agitaciją už tą partiją per mišias?Kaip su korupcine aplinka pareigūnai?
Tamsta Mietieti vis apie politiką… Apie dūšelę laikas pagalvoti. Ir niekas neatseikėjo, o bažnyčia čia stovi nuo amžių, kai miestas dar labiau į kaimą buvo panašus. Net komjaunuolai jos nesugriovė.