Skaistakalnio parko sodybą gaivina jaunimas

• Sekundė
• Raimonda KRIAUČIŪNAITĖ
• Aktualijos
• 2017.09.01 14:20

Panevėžyje nėra aktyvaus jaunimo – mitas, kurį griauna dvi jaunos merginos, nusprendusios ne tik pasigilinti į Aukštaitijos sostinės istoriją bei kultūrą, bet ir originaliai papasakoti ją miestiečiams.

Užmarštin nugramzdintai, kadaise vienu iš Panevėžio šviesulių buvusiai poeto Juozo Čerkeso-Besparnio sodybai Skaistakalnio parke gyvybės įkvėpti imasi dvi aktyvios jaunos panevėžietės studentės, dėl savo miesto nėrusios į tikrą avantiūrą.

22-ejų Goda Sasnauskaitė ir 20-metė Ieva Zieniūtė pirmąjį rugsėjo savaitgalį tokius pat Panevėžio patriotus sukvies į kadaise šviesų Pragiedrulių vardą pelniusią sodybą, saugančią įspūdingą istoriją bei laukiančią tų, kurie ją pažadins.

Merginos rengia baigiamąjį savo projekto, pavadinto Pragiedruliais, susitikimą – papasakos apie visą vasarą trukusius jų pasimatymus su žymiausiais miesto visuomenininkais. Renginio detales merginos gludina iki paskutinių dienų, tačiau susirinkusieji turėtų tikėtis Ievos įamžintų fotografijos parodos bei jas papildančių Godos istorijų ir įspūdžių.

Anot merginų, sužinojus šios sodybos mažą istorijos dalelę, norėjosi atverti vis naujus jos klodus.

Prie Žagienio upelio stūksančioje sodyboje tarpukariu lankydavosi iškiliausi to meto visuomenės veikėjai – rašytojai, mokytojai, teisininkai. Čia, drauge su jos šeimininku advokatu bei poetu J. Čerkesu-Besparniu ir jo žmona Jadvyga, jie skaitydavo poeziją, skambindavo fortepijonu. Istoriniai šaltiniai liudija, jog Pragiedruliuose svečiuodavosi ne viena Lietuvos kultūros pasaulio įžymybė: Antanas Vienuolis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

„O daug panevėžiečių net nežino, kad tokia sodyba – to meto kultūrinis židinys – egzistavo“, – stebisi merginos.

Traukia apleistas paveldas

Ieva ir Goda svarstė ne vieną idėją, kaip atkreipti dėmesį į Aukštaitijos sostinei itin reikšmingą, unikalią vietą: nuo dokumentinio filmo kūrimo iki pasivaikščiojimų su „ekspertais“ – ilgamečiais panevėžiečiais, aktyviai prisidedančiais prie kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo.

Ieškoti neatrasto gimtojo miesto paslapčių draugės leidosi su pastaraisiais, Panevėžio kultūrininkus pavadinusios savo vedliais.

Pirmąjį savo vedlį Saulių Saladūną merginos vadina vienu didžiausiu projekto palaikytoju. (I. Zieniūtės asmeninio albumo nuotr.)

Tiesa, ne visi jie tiesiogiai lydėjo merginas miesto gatvėmis. Kai kurie sutiko smalsumu degančias drauges priimti savo namuose ar dirbtuvėse – vietose, kurios jiems ir yra tas tikrasis kūrybinis Panevėžio branduolys.

„Pašnekovus rinkomės įsiklausydamos į kuždėjusią nuojautą – labai smalsu buvo su jais pasimatyti. „Atsluoksniavome“ miesto dangą ir atskleidėme, kuo kiekvienam vedliui jis ypatingas“, – pasakojo sumanytojos.

Projekto darbus panevėžietės pasidalijo pagal savo talentus. Nors studijuoja visiškai su menu nesusijusias specialybes – G. Sasnauskaitė vadybą, o I. Zieniūtė – kineziterapiją, abi laisvalaikiu užsiima kūrybine veikla.

Goda dainuoja, fotografuoja, rašo tinklaraštį, todėl ir šiame projekte pasirinko metraštininkės vaidmenį – originaliu rašymo stiliumi ji fiksuodavo susitikimų su Panevėžio menininkais akimirkas. Ievai įdomus vizualinis istorijos perteikimas, tad į pašnekovus ji dažnai žvelgdavo pro fotoaparato objektyvą.

Abiem merginoms tai pirmasis bendras projektas, tačiau su I. Zeniūtės kūrybos vaisiais panevėžiečiai jau turėjo progos susipažinti.

Jos vardas Panevėžyje tapo žinomas, kai mergina sumanė atkreipti visų dėmesį į dar vieną apleistą Panevėžio architektūros objektą – buvusį konservų fabriką. Originalioje galerijoje, pavadintoje „Konservų fabrikas niekada nebegamins žirnelių“, senos nuotraukos, papildytos ryškiai žalia žirnelių spalva, prikaustė ne vieno Kranto g. praeivio dėmesį.

Paskui vedlius

Šįkart Goda ir Ieva pristatyti Aukštaitijos sostinę patiems panevėžiečiams pasirinko fotografuoti ne tik miesto architektūrą, gamtą, bet, svarbiausia, miesto erdvėse veikiančius žmones.

Tokia iniciatyvos koncepcija, nors ir be galo įdomi, žadanti netikėtumų, pasak sumanytojų, sukėlė ir nemažai iššūkių. Kelis kartus merginoms teko specialiai dėl interviu grįžti iš sostinės, tačiau paaiškėjo, kad pašnekovas ligoninėje ar jo planai jau pasikeitę.

Yra tekę ir rizikuoti – važiuoti tiesiai į pašnekovo namus, prieš tai neįspėjus. Į tokią avantiūrą merginos leidosi lankydamos Panevėžio lėlių vežimo teatro direktorių-meno vadovą Antaną Markuckį.

Įspėtos, jog menininkas nemėgsta nekviestų svečių, projekto kūrėjos kiek nedrąsiai įsiprašė pas jį į namus. Vis dėlto „įsibrovėlėms“ buvo atleista, o A. Markuckis su kūrybingomis merginomis vėliau susitiko dar sykį – prie Pragriedrulių sodybos, kurioje kadaise gyveno ir teatro direktoriaus tėvelis.

Per kelias savaites merginos susitiko su savaip prie Panevėžio kultūrinio gyvenimo prisidedančiais žmonėmis – fotografu Sauliumi Saladūnu, keramikais Valiumi Baubliu bei Algirdu Jonušiu, poete Elvyra Pažemeckaite, skulptoriumi Alfridu Pajuodžiu, tautodailininku Algirdu Varžinsku, aktoriumi Albinu Kėleriu.

Ryšio su gimtuoju miestu ieškojusios Goda ir Ieva teigia atradusios ir save. (S.Saladūno nuotr.)

Ieva ir Goda prisimena, jog vaikščiodamas po sodybą jautėsi tarsi užburtos pašnekovų vaizdžių pasakojimų, kol staiga nepamatė čia pat girtaujančio vyro. Ryškus kontrastas priminė, jog šiandien sodyba apleista ir pamiršta.

Sugrąžins skulptūrą Panevėžiui

Vis daugiau besigilindamos į miesto bei Pragiedrulių sodybos istoriją, G. Sasnauskaitė ir I. Zieniūtė atrado faktų, mažai ar visai nežinomų net ir visą gyvenimą Aukštaitijos sostinėje praleidusiems panevėžiečiams.

Pasirodo, J. Čerkeso-Besparnio sodybą kadaise puošė ir saugojo Laiminančio Kristaus skulptūra, kuri sovietmečiu turėjo būti išgabenta į kitą Panevėžio regiono vietą.

Merginos užsimojo pasidomėti prarasto objekto likimu ir, jeigu įmanoma, grąžinti į jam priklausančią vietą.

1949-ųjų spalį J. Čerkesas-Besparnis netikėtai mirė. Manoma, jog poeto mirtį pagreitino liūdna Pragiedrulių sodybos lemtis – ji buvo nacionalizuota. Netrukus po vyro mirties žmonai Jadvygai teliko vienas kambarėlis sodyboje, į kurią greitai persikėlė rusų kariškių šeimos.

Pragyvenusi dar 10-metį, ir ji paliko šį pasaulį, o sodybos ir vieno gražiausių jos akcentų – Kristaus skulptūros – ateitis pakibo ant plauko. Ją išgelbėjo iš tremties Sibire grįžęs poros kaimynas Kazimieras Počėta – nugabeno kūrinį į Kupiškio rajoną pas savo šeimą.

Vėliau Laiminančio Kristaus skulptūra pastatyta prie Laukminiškių kaime esančio aktorės Unės Babickaitės muziejaus, kur tebestovi ir šiandien.

Skulptūrą į Panevėžį planuota grąžinti rugsėjo 3-iąją, per Godos ir Ievos projekto pristatymą, bet sutarta terminą atidėti. Miesto Savivaldybė planuoja netolimoje ateityje atnaujinti Skaistakalnio parką, o drauge ir sodybą, tad grąžinti skulptūrą, kol renovacijos darbai neatlikti, – netikslinga.

Kalbėdamos apie Pragiedrulių laukiantį atgimimą, merginos pabrėžia, jog svarbiausia, kad ji netaptų parodomąja rezidencija, kurioje niekas nevyksta. Jų nuomone, sodyba, kaip ir tarpukariu, turėtų suburti kultūriniams pasibuvimams bei praturtinančioms pažintims.

Atradimais stebinę susitikimai

Visą vasarą Ieva ir Goda išvažinėjo ne vieną šimtą kilometrų maršrutu Vilnius–Panevėžys, Panevėžys–Vilnius, kvėpavo, valgė ir dienas leido projekto įgyvendinimo nuotaikomis. Prisėdusios pasikalbėti prisipažino, jog pastarosios dienos – gana chaotiškos, o iki darbų pristatymo rugsėjo 3-iąją tiksintis laikas kelia vis daugiau streso.

„Nors studijuoju vadybą, tačiau šių įgūdžių visai nepritaikiau“, – juokėsi Goda.

Anot jos, liepą pradėtas projektas kone kasdien buvo koreguojamas, pildomas, o nusiteikti netikėtumams buvo ne svarbu, bet būtina.

Nepaisant organizacinių sunkumų, neįmanoma nepastebėti, jog abi merginos ne tik gyvena, bet ir degte dega atskleistomis istorijomis ir darniai viena kitą papildydamos dalijasi didžiausiais atradimais.

„Labiausiai sužavėjo, jog sutikti žmonės iš tiesų nori gyventi Panevėžyje – jiems čia gera, atrodo, nieko netrūksta. Jie žino, ko nori iš gyvenimo, turi savo kampą. Bendraudama su jais supratau, kad kai pasitiki savo jėgomis, tau bet kur gerai – ir mažame, ir dideliame mieste“, – tvirtino Goda.

Jai pritaria ir draugė.

„Įsitikinau, jog mes, panevėžiečiai, čia praleidę visą gyvenimą, dažnai nelabai žinome nei kas mieste vyksta šiandien, nei, tuo labiau, suvokiam gilią ir daugiasluoksnę miesto istoriją“, – įspūdžiais dalijosi Ieva.

Miestą atrado iš naujo

Dėl studijų merginos didžiąją laiko dalį praleidžia Vilniuje ir teigia, jog ten joms gera. Visgi tam tikri sostinės aspektai – išpūstos kainos, transporto kamščiai, dideli atstumai – .priverčia įvertinti, kaip patogu ir paprasta gyventi Panevėžyje.

Aukštaitijos sostinė jas žavi ne tik tuo, kad miestas savas ir pažįstamas, bet ir dėl to, kad įdomus ir vis labiau atsiskleidžiantis.

„Miestas idealus – kompaktiškas, gražus, turintis įdomią istoriją. Jeigu grįžtų daugiau žmonių, čia kurtų, dalytųsi patirtimi, tikiu, kad gyvenimas tikrai pagyvėtų“, – neabejojo Ieva.

Kita vertus, anot jos, gal ir reikia iš Panevėžio ar kito mažo miesto pabėgti vien tam, kad atrastum jį iš naujo.

Visgi, pasak Godos ir Ievos, jų sumanyto projekto tikslas nėra romantizuoti Panevėžį. Nors jo istorija kur kas įdomesnė, nei daugelis žino, nors čia gyvena savo sričių šviesuoliai, o ryškūs kontrastai užburia, tačiau mieste yra ir problemų, kurias spręsti, kad ir kaip banaliai skambėtų, derėtų pradėti nuo savo aplinkos.

Grįžimas į save

Pradėti nuo savęs – šie žodžiai turėjo įtakos ir merginų sprendimui prisidėti prie miesto kultūros gaivinimo. Nedaug ką nustebintų, jeigu šios dvi talentingos merginos ieškotų platesnių vandenų ir savo talentus gludintų daugiau galimybių turinčiuose miestuose.

Visgi jos pasirinko sunkesnį kelią – nutraukti paslapties šydą nuo Panevėžio, kuriame pačios praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Abi tvirtina, jog įvyko savotiškas paradoksas – istorijos ir kultūros paieškos atvedė ir į kitą pažintį – pačių su savimi.

„Susitikus su vedliais, prasidėdavo pašnekesys, kuriame atsiverdavo vis daugiau ir daugiau temų. Šiuo projektu tarsi ieškojome ryšio su miestu, tačiau kartu grįžome į save“, – pažymėjo Goda.

Didžiausia sėkme merginos vadina ne galutinį rezultatą – ekspoziciją sodyboje Skaistakalnio parke, bet santykį, kurį pavyko užmegzti su Panevėžio šviesuoliais, ir tą, kurį tikisi dar atrasti su miesto istorija bei kultūra susidomėjusiais panevėžiečiais.

„Panevėžys nėra toks didelis, kad nesijaustum čia kaip šeimoj, todėl tiek Pragiedrulių sodybos, tiek Panevėžio ateitis priklauso tik nuo mūsų“, – sutarė merginos.

Istorijas papasakos ir miestiečiams

Vasarą per pasivaikščiojimus išgirstos ir fotoaparato spragtelėjimais užfiksuotos istorijos, G. Sasnauskaitės ir I. Zieniūtės teigimu, yra tarsi filtrai, leidžiantys pamatyti kitokį Panevėžio veidą.

Tuos filtrus išbandyti bus galima jau rugsėjo 3-iąją Pragiedrulių sodyboje, Skaistakalnio parke.

Tai pirmas merginų projektas, tačiau jos jau turi planų ir ateičiai. Teigia, jog norėtų susitikti ir su Panevėžio jaunimu ir akis į akį pasikalbėti apie miesto kultūrinį, socialinį gyvenimą.

• Sekundė
• Raimonda KRIAUČIŪNAITĖ
• #Jaunimo palėpė
• #Skaistakalnio parkas
• #Sodyba