-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena pirkėja, matydama, kad senjorė sunkiau vaikšto, palaukė, kol šioji apsipirks, ir su visais pirkiniais parvežė namo.
Marijonų gatvėje gyvenanti aštuoniasdešimtmetė Vanda pasakoja pirmą kartą gyvenime susidūrusi su tokiu nepažįstamo žmogaus nesavanaudiškumu ir gerumu.
Šeštadienį apie vidurdienį senjorė nusprendė apsipirkti Smėlynės g. prekybos centre. Su lazdele vaikštanti pensininkė jame lankėsi pirmą kartą. Šįkart Vanda pasiryžo tolesnei kelionei nuo namų.
Parduotuvėje pasiėmusi kelias prekes, atsistojo į eilę prie kasos.
„Savitarnoje nenorėjau mokėti – nei moku ja naudotis, nei daug pirkau. Nuėjau prie įprastos kasos“, – tos dienos įvykius pasakoja Vanda.
Pirkėjų nebuvo daug – tik moteris ir vyras. Pastarasis, suprasdamas, kad senjorei su lazdele sunkiau stovėti, Vandą užleido. Šioji dar pasiguodė, kad su lazdele sunku stovėti, tačiau prisėsti parduotuvėje nėra kur.
Kasininkui jau skaičiuojant Vandos prekes, prieš ją stovinti pirkėja dar krovė į maišelį savo prekes ir pasiūlė savo nuolaidų kuponą.
„Gavau 50 centų nuolaidą. Nuoširdžiai padėkojau. Moteris susitvarkė ir išvažiavo su savo prekių vežimėliu“, – pamena Vanda.
Panevėžietė pasakoja susimokėjusi už prekes ir neskubėdama ėjusi link išėjimo. Per tą laiką, kol buvo parduotuvėje, pradėjo lynoti.
Išėjus į lauką, Vandos laukė staigmena. Nuolaidą suteikusi pirkėja jos laukė ir pasiūlė pavėžėti namo. Netikėtai užklupta senjorė sako net nepatogiai pasijutusi – juk žmogus aukos savo laiką, degalus, tačiau nepažįstamosios buvo nuraminta.
„Sakė: lyja, o jūs dar ir su lazdele – sėskite, parvešiu. Esu priblokšta, kad visai nepažįstamas žmogus padarė tokią paslaugą“, – sujaudinta Vanda.
Ji apgailestauja iš susijaudinimo net nepasidomėjusi, kur geradarė gyvena – galbūt jai reikėjo važiuoti visai į kitą pusę.
„Tokiam žmogui reikia tik dėkoti. Reikia labai atjausti kitą, kad taip pagelbėtum. Gyvenime man taip pirmą sykį nepažįstamas žmogus padaro ir net nežinau, kaip padėkoti už tokią paslaugą. Kol aš su lazdele per lietų būčiau parėjusi, būčiau ir šlapia likusi“, – dėkinga panevėžietė.
Pasak Vandos, geradarė jai tik paminėjusi, jog pati turi mamą, anytą, kurioms, kaip tikisi, prireikus kas nors taip pat pagelbės.
Iš to susijaudinimo ponia Vanda sako net pamiršusi geradarės vardą. Be to, išlipdama iš automobilio dar gavo dovanų – tris litrus obuolių sulčių, mat geraširdė nepažįstamoji važiavo ką tik iš sulčių spaudyklos. Apie atlygį geradarė net nesileido į kalbas. Moterys tik apsikeitė telefono numeriais – jei vėl prireiktų kada pagalbos.
„Maloni ir labai pribloškianti staigmena“, – bent paviešinusi šią istoriją viliasi atsidėkoti Vanda.
Senjorės pagalbininkei toks poelgis neatrodo ypatingas.
„Kaip sakau: gera pagalba myli tylą“, – net prisistatyti nepanoro geradarė. Anot jos, pagelbėti kitam turėtų būti natūralu ir įprasta.
Pasak panevėžietės, tądien tiesiog buvo prastas oras, o žmogus senas, su lazdele, kitoje rankoje pirkiniai. Geradarės manymu, Panevėžys nėra didelis, tad pavežti pagalbos reikalingą žmogų – ne problema ir joks žygdarbis. Tą galėtų daryti kiekvienas.
„Mes visi turime artimųjų, gal kas nors ir jiems padės“, – sugrįžtančiu gerumu tiki panevėžietė.
Pasak jos, svarbu pamatyti šalia esantįjį, o už tokius darbus nereikia ypatingos padėkos.
