-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečių klausiame, o kaip jie švęs Jonines ir lauks vasarvidžio nakties stebuklo?
Janina SINICKIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė
P. Židonio nuotr.
Joninės – diena, kai reikia atsikvėpti, šauksmu į saulę lėkti. Man tai didžiulė šventė nuo pat vaikystės.
Joninių, Petrinių dienomis kaimynai ant mūsų namų durų būtinai pakabindavo po vainiką. Kol buvau vaikas, per Jonines man vainiką uždėdavo ant galvos, kai ūgtelėjau, užmaudavo per galvą ant pečių.
Joninės man neatskiriamos nuo apsilankymo bažnyčioje. Tądien visa šeima eidavome melstis. Esu iš Biržų rajono, Gulbinėnų parapijos, užaugau prie Tatulos upės. Ir aš pindavau vainikus Gulbinėnų bažnyčią papuošti Joninėms. O kadangi Biržai – alaus kraštas, tai šventei tėvelis išvirdavo ir biržietiško alaus, juo vaišindavo svečius, atėjusius manęs sveikinti Joninių dieną, o tėčio ir brolio – per Petrą ir Povilą.
Gausių sveikinimų per Jonines sulaukiu ir dabar. Kiekvienais metais tądien ant savo buto durų randu pakabintą vainiką. Turiu sodą, ten daug paparčių. Per Jonines pakviečiu ieškoti paparčio žiedo. Ir ieškantieji jį randa!
Džiaugiuosi savuoju vardu, dabar jis tapo retas. O, tiesą sakant, Janina manęs niekas ir nevadina. Vaikystėje buvau Janutė, dabar daugeliui esu Janytė.
Kokios bus šiųmetės mano Joninės, dar neapsisprendžiau.
Esu pakviesta vykti švęsti į Rumšiškes, bet noriu dalyvauti ir mūsų Kultūros ir poilsio parke rengiamose Joninėse, rūpi švęsti ir su artimaisiais.
Dar pridursiu, kad Joninės tikrai vertos būti ne darbo diena.
Jonas DUMŠA
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos vadovas
P. Židonio nuotr.
Aplinkiniai dažniausiai nepamena mano gimtadienio, bet vardadienio niekada nepamiršta.
Kad esu Jonas, prisimena visi, nuo Joninių pabėgti nelabai išeina.
Kaip jas švęsiu, priklausys nuo oro. Taip jau yra, kad retai kada pasitaiko saulėtos ir šiltos Joninės – dažniau tądien pliaupia lietus. Dažniausiai apsilankau miesto šventėse arba švenčiu su draugais. Šiemet esu pakviestas į stovyklą prie jūros, ten vakarosime prie laužo ir ieškosime paparčio žiedo. Kol tokia graži vasara, norisi ja pasimėgauti.
Nors visi Joninių naktį ieško mistinio paparčio žiedo, iš tiesų tai yra žvaigždynas, kuris išryškėja būtent per Jonines.
Džiaugiuosi, kad tikrąjį paparčio žiedą – nuostabią savo antrąją pusę – jau radau.
Esu iš dvylikos vaikų šeimos. Visi gavome lietuviškus vardus, esu jauniausias iš sūnų, tad buvau pavadintas Jonu.
Kadangi esu jauniausias, artimieji mane dažnai vadina Jonuku, nors tam Jonukui ant nosies jau visas penkiasdešimt.
Kadaise į Lietuvą buvo atėjusi užsienietiškų vardų mada, bet dabar vis daugiau tėvų savo sūnus pavadina Jonu. Kaip pasakė vienas pažįstamas, kad turėtų su kuo Jonines švęsti.
O man džiugu, kad lietuviški gražūs vardai grįžta.
Jonas MARCINKEVIČIUS
Velžio gimnazijos mokytojas, Panevėžio rajono metų mokytojas
Jau bene dvi dešimtis metų mano Joninių išvakarės vyksta Velžyje. Vadovauju vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių kolektyvui „Kupolėlė“ ir kasmet birželio 23-iąją jos šokėjai, nors tokiu metu mokiniai paprastai jau atostogauja, atvyksta į šventę. Pagal liaudies tradiciją su šokėjais prie vartų pasitinkame ateinančius į šventę, pilame jiems vandenį ant rankų.
Šeimoje aš ne vienintelis Jonas. Tą vardą turi ir uošvis. Birželio 24-ąją Jonines švenčiame šeimos rate, jei tik oras geras, būtinai sode. Vardadienis man net svarbesnis nei gimtadienis. Visada per Jonines ant mūsų šventinio stalo turi būti naminio varškės sūrio ar patiekalų iš varškės ir būtiniausiai – tortas su braškėmis. Tie patiekalai tiesiog privalomi!
Ir kaipgi be Joninių vainikų! Kartais ir trys, keturi būna!
Joninių šventė man įaugusi nuo ankstyvos vaikystės, mat ir mano senelis buvo Jonas. Matyt, jo garbei ir aš tą vardą gavau. Mano sūnus ne Jonas, bet gal kada nors taip šauksime anūką?
Panevėžyje gyvenu 35-erius metus, o esu kilęs iš Šiaulių rajono, Bazilionų miestelio. Ten švenčiamas Jonines su laužais ir dabar prisimenu.
Aušra SIDOROVIENĖ
Upytės tradicinių amatų centro vadovė
Nuo seno tikima, kad Joninių nakties apeigos nulems žemės derlingumą, geresnį gyvenimą, stipresnę sveikatą ir net meilės reikalus.
Tos nakties apeigose svarbiausi vanduo, ugnis ir žolynai.
Visose Joninių šventimo vietose įrengiami vartai. Jie simbolizuoja, kad iš kasdienos ateiname į ypatingą pasaulį. Žengdami per tuos vartus būtinai turime būti švarūs tiek dvasia, tiek išore. Todėl renginių organizatoriai pasirūpina, kad prie vartų būtų vandens ir rankšluostis. Nuo seno tikima, jog nusiprausus ir nusišluosčius drobiniu rankšluosčiu, jame liks visos kasdienos dulkės.
Per Jonines visur dominuoja žolynai. Seniau sakydavo, kad moterys, šeimos kūrėjos ir saugotojos, turi apeiti devynis laukus, susirinkti devynis žolynus, iš jų surišti kupolę, kuri saugotų namus. O tų žolynų rinkimo būdas irgi ypatingas – nuskinti reikia pasilenkus ir nežiūrint, tada pasisukti į kitą šoną ir nueiti kita kryptimi.
Joninės neįsivaizduojamos be laužo, simbolizuojančio saulę, amžiną ugnį. Kad nesibaigtų saulės amžinoji šviesa ir šiluma, tą naktį ją pakeičia laužas. O saulei patekėjus, prausiamasi rasoje, Joninių rytmetį ji ypatinga.
Dar labai svarbu per Jonines skaniai valgyti. Visose lietuvių šventėse vaišės yra bendrystės ženklas. Labai smagu, jei ir šiais laikais į šventę ateitume su savo lauknešėliu. Mūsų senoliai į jį įsidėdavo balto sūrio, varškės, netgi virtų kiaušinių.
Svarbiausia, kad šitoje šventėje nėra žiūrovų. Tos magiškos nakties ir dienos sankirtoje visi esame dalyviai. Nuo seno kaimuose visi susibūrę Joninių nakčiai ką nors veikdavo: vieni vainikus pindavo, kiti kupolę keldavo, treti stebules darydavo. Tikroji šitos šventės prasmė, kad nėra atskirties tarp žiūrovų ir renginių organizatorių.
Esu kultūros įstaigos žmogus, važiuoju į bendruomenes, kalbamės apie Joninių tradicijas, šįmet švęsiu Velžio slėnyje.
O mano giminėje turime tik Janiną – tetą, kuri gyvena ne šalia. Bet kai grįžtu iš Joninių, namuose laukia vyras, jis paprastai būna uždegęs laužą, kad parvažiuodama matyčiau iš toli.
Tą trumpiausią naktį pasistengiame nemiegoti, kad rytmečio migloje pasitiktume tekančią saulę ir visiems metams gautume energijos įkvėpti gamtos.
