-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuviški keiksmažodžiai, kaip sako kalbininkai, išties gali būti tarsi kalbos druska, jei vartosime originalius, nepiktus ar juokingus keiksmus.
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, ar jiems išsprūsta keiksmažodžiai? Ar keiksmai, jų manymu, yra kalbos šiukšlės, ar natūrali jausmų išraiška?
Dalia VIZBARIENĖ
Juozo Miltinio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Robotikos centro „RoboLabas“ robotikos mokytoja
G. Kartano nuotr.
Nešvankūs keiksmažodžiai, ypač rusiški, labai rėžia ausį. Tokiems nėra nei tinkamos vietos, nei laiko. Nors apskritai keiksmažodžiai yra puikus būdas emociškai išsikrauti. Jei keiksmai linksmi, šmaikštūs, padeda ir, tarkim, užsigavus iškęsti skausmą.
O tokių lietuvių kalboje tikrai turime.
Mano mama sakydavo linksmą keiksmažodį: kad tau šunes už viršūnės, kad tau katės už maskatės. Iš tėčio, kai supykdavo, išgirsdavom „idritvailiok“. Bandėme iššifruoti, ką tas žodis galėtų reikšti. Matyt, buvo tiesiog garsų sąskambis vietoje keiksmažodžio, kokio tėtis nenorėjo, kad mes, vaikai, išmoktume.
Iš tų senųjų keiksmų yra ir piktų: raganų močia, kad varnos akis iškapotų, kad jį kur velnias.
Naujų keiksmažodžių ir dabar sugalvojama, mes netgi per pamokas su mokiniais kartais naujų sukuriame.
Turbūt daugelis girdėjo vamzdiec, vaikų perdarytą iš negražaus rusiško, arba slėpkis po lapais, lįsk tu vabalo blauzdon.
Visais laikais žmonės keikėsi. Keiksmų tikrai neišgyvendinsim. Bet kai su vaikais išsiaiškinam, ką jie reiškia, ypač rusiški, stengiasi tokių nevartoti.
Keiksmažodžiai, ypač rusiški, atėję iš tam tikro konteksto, iš kalėjimo žargono. Kiekvienas turėtų pagalvoti, ar jam tai priimtina.
Kai su vaikais išgirstame populiarų negražų keiksmažodį, kuriuo buvo nurodyta kryptis rusų karo laivui, išsiaiškiname, kad tikrai yra tokia sala, ir paprašau mokinių sudėti man po pinigėlį, kad galėčiau į tą salą nukeliauti. Tada nebelabai jiems norisi šitaip plūstis.
Išsiaiškinus keiksmų, ypač rusiškų, kuriuose vartojamas žodis motina, tikrąją reikšmę, nelabai ir besinori tokius sakyti, juk mūsų kultūroje motina gerbiama. Įsigilinus ir mokiniams tokie keiksmai darosi nepriimtini.
O man patinka linksmi, nieko neįžeidžiantys keiksmai. Kai negaliu ko nors padaryti, smagu ištarti papūsk gaidžiui į uodegą.
Tautvydas ELIOŠIUS
Futbolo klubo „Panevėžys“ kapitonas
P. Židonio nuotr.
Stengiuosi kuo mažiau keiktis, ypač viešose vietose girdint kitiems. Tačiau tiek sporte, tiek gyvenime pasitaiko įvairiausių situacijų.
Sporte būna greitai besikeičiančių situacijų, kai emocijos ima viršų ir save sukontroliuoti tampa sudėtinga. Kartais tai pavyksta, o kartais ir ne (šypsosi).
Dažniau per rungtynes išsprūsta ir to sovietinio palikimo – necenzūrinių rusiškų keiksmažodžių. Bet pakeisti juos lietuviškais nėra taip paprasta – keiksmažodžiai tapę savotišku įpročiu.
Per rungtynes taip pat reikia save kontroliuoti, nes jeigu riebiau nusikeiksi, gali gauti teisėjo įspėjimą.
Jeigu labai emocingai rodysi nepasitenkinimą ir keiksiesi, gali gauti ir geltoną kortelę. Žinoma, dažniausiai apsiribojama įspėjimu.
Sportininkai tikrai nesikeikia daugiau nei kitų profesijų atstovai. Gal, sakyčiau, tai labiau priklauso nuo asmenybės.
Manau, daugiau keikiasi paaugliai savose kompanijose. Tikriausiai jiems tai yra vienas iš būdų save išreikšti, išsiskirti.
Vyresni labiau galvoja, ką ir kaip kalba.
Kęstutis PALEPŠYS
Kunigas, Kristaus Karaliaus katedros administratorius
P. Židonio nuotr.
Keiksmažodžiai yra tie žodžiai, kurie ne tik neša neigiamą žinią, teršia aplinką, bet užteršia ir mūsų dvasią.
Mano aplinkoje besikeikiančių, galima sakyti, nėra, ar bent jau retai pasitaiko, kad kas susikeiktų. Tačiau gatvėje keiksmų girdžiu nemažai.
Kokia mano reakcija į juos? Gal per stipru būtų pasakyti, kad keiksmai mane šokiruoja, bet girdėti juos tikrai nemalonu.
Manyčiau, keiktis išmoko aplinka, kurioje augama, gyvenama, dirbama. Jei nuo vaikystės girdi keiksmus, kalbėti keiksmažodžiais, tikiu, ima atrodyti normalu, neva taip reikia, taip įprasta.
Dar manau, kad girdėdami besikeikiančius suaugusius, vaikai, paaugliai susikuria nuomonę, jog keiksmai – suaugusiųjų privilegija. Norėdami ir patys atrodyti suaugę, pradeda keiktis.
Beje, man augančiam keiktis nesinorėjo. Visų pirma, niekas nesikeikė mūsų šeimoje, be to, paauglystėje daviau sau žodį niekada nerūkyti, nevartoti alkoholio ir nesikeikti.
Pirmų dviejų įžadų laikytis paskatino tai, kad aktyviai sportavau, o nesikeikti nutariau vedamas tikėjimo. Augau tikinčių žmonių šeimoje.
Turiu pasakyti, kad šių įžadų laikausi. Gal kam nors ir atrodys keista, bet aš tikrai nesikeikiu.
Neabejoju, kad keikiasi viso pasaulio žmonės. Įprasta sakyti, kad patys riebiausi rusiški keiksmažodžiai, bet studijuodamas Vokietijoje patyriau, kad tos šalies keiksmai – irgi labai stiprūs, gal net aplenkiantys rusiškuosius.
Tiksliai nebeprisimenu nei pačių vokiškų keiksmažodžių, nei jų reikšmių, bet žinau, kad jie – itin nemalonūs.
Mano studijų Vokietijoje vietoje tikrai nebuvo keikiamasi, keiksmažodžius, kaip ir Panevėžyje, girdėdavau gatvėse.
Kai supranti jų reikšmę, kaip ir girdėti besikeikiančius lietuvius, taip ir keiksmais besiplūstančius vokiečius tiesiog atgrasu.
Ignas GRIGALAVIČIUS
Panevėžio ateitininkų valdybos narys
Keiksmažodžiai yra neatsiejama mūsų kalbos dalis. Dažniausiai jais norime parodyti tam tikras neigiamas emocijas. Žmonės keikėsi prieš tūkstantį metų, keiksis ir po tūkstančio.
Šiais laikais didžiausia problema rusiškų keiksmažodžių paplitimas. Jie patys vulgariausi, labiausiai atitolę nuo šiuolaikinės civilizacijos vertybių.
O lietuviški keiksmažodžiai atrodo ne įžeidūs, bet labiau juokingi.
Pavyzdžiui, „kad tu šaukšte prigertum“ skamba absurdiškai, tačiau paslėpta žinutė aiškiai suprantama. O rusiški keiksmai neturi jokios intelektinės žinutės, yra tiesiog purvini įžeidimai.
Tačiau viena frazė apie rusų karo laivą, kurioje vartojamas rusiškas keiksmažodis, ne tik necenzūruojama, bet ir viešai vartojama. Ji, manau, yra gero rusiško keiksmažodžio išimtis. Kodėl? Nes Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, nuo pirmų dienų buvo matyti, kad ši šalis neturi jokių ribų ar taisyklių – jie atėjo naikinti. Kovoti su priešu reikia jo būdais.
Vienas iš tokių – informacinis, propagandinis karas. Gyvačių salos gynėjų frazė yra pasipriešinimo prievartai ir karui simbolis, sakomas be jokios cenzūros.
Sovietmečio paliesta Lietuva turi gydytis ne tik nuo alkoholizmo, smurto šeimoje ar kitų problemų, užsilikusių iš Sovietų Sąjungos, bet ir nuo keiksmažodžių.
Iš savo patirties galiu sakyti, kad keiksmažodžių vartojimas yra tiesiogiai proporcingas žmogaus ir jo artimiausios aplinkos socialinei padėčiai. Kuo sunkesnis gyvenimas, tuo labiau norisi keiktis.
Šios problemos sprendimo būdas tik vienas – gerinti žmonių socialinę padėtį. Suprantama, tai nepasikeis per metus ar dvejus, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti visuomet įmanoma.
O pradėti reikėtų nuo savęs – kaip įmanoma greičiau atsikratyti rusiškų keiksmažodžių ir vietoje jų vartoti lietuviškus. Taip bus saugomas ne tik mūsų senolių palikimas, bet ir švarinama lietuvių kalba.
