Rokas Milevičius: „Kol neturėjau šeimos, laikas išvykus bėgdavo gerokai greičiau“

Rokas Milevičius: „Kol neturėjau šeimos, laikas išvykus bėgdavo gerokai greičiau“

Prieš trejus metus kaunietis Rokas Milevičius šalies buriavimo istorijoje atvertė naują puslapį. Jis – pirmas ir kol kas vienintelis lietuvis, dalyvavęs jūrų Dakaro raliu vadinamose „Volvo Ocean Race“ jachtų lenktynėse aplink pasaulį. Iš prestižinių lenktynių grįžęs su sidabru, trisdešimtmetis sportininkas puoselėja svajonę dalyvauti tryliktojoje regatoje ir ketvirtą kartą įveikti buriuotojų Everestą – Horno kyšulį.

– Dažno straipsnio antraštė apie jus būna: „Rokas įgyvendino dar vieną svajonę“. Ar esate svajotojas?

(J. Butkutės nuotr.)

– Esu didelis svajotojas. Didžiausią svajonę įgyvendinau prieš trejus metus. Žiūrint atgal net keista, kiek daug laiko jau praėjo. Tas gyvenimo etapas – „Volvo Ocean Race“ – buvo svajonės išsipildymas. Tai elitinės varžybos. Kiekvienas, bent kiek susidūręs su buriavimu, žino, kaip yra sunku, praktiškai neįmanoma, patekti. Ten buriuoja tik šios sporto šakos elitas. Man gyvenime kortos susidėliojo taip, kad atsirado šansas išmėginti savo sėkmę, dalyvauti visose varžybose ir pasiekti finišą su viena geriausių komandų. Mes, „Team Brunel“, nelaimėjome, likome antri. Tačiau tai buvo didžiulis gyvenimo nuotykis ir jis atvėrė daug durų buriavimo pasaulyje. Dabar drąsiai galiu vadinti save profesionaliu buriuotoju ir iš to išgyventi. Visą žiemą praleidau Karibuose, dabar sezono renginiai perkeliami į Europą.

– Apie ką dabar svajojate?

– Šiuo metu vyksta Amerikos taurės varžybos, į kurias aš nepatekau. Tačiau svajonės vis tiek sukasi apie buriavimą. Tiesa, kai buriavimas tapo darbu, svajonės lyg ir nebeteko prasmės. Mano supratimu, svajonė yra siekiamybė. Šiemet vėl rengiamos „Volvo Ocean Race“. Kol kas dar neturiu kontrakto, tačiau viskas juda ta linkme, norėčiau dalyvauti dar kartą. Noriu plėsti veiklą Lietuvoje, Vilniuje turiu sporto klubą „Amber CrossFit“. Prisidedu prie buriavimo strategijos plėtotės, viena svajonių – kad ši sporto šaka pakiltų į dar aukštesnį lygį. Kol kas nesu prisidėjęs tiek, kiek norėčiau, nes mano buriavimo kalendorius yra gana užpildytas. Galbūt ateityje turėsiu daugiau laisvo laiko ir skirsiu jį šiai sporto šakai populiarinti.

– Sakoma, kad žmogus būna nelaimingas du kartus – kol svajoja ir kai svajonę įgyvendina. Ar pritariate šiai minčiai?

Jei nepateksiu į „Volvo Ocean Race“, svarstau, gal vertėtų mesti buriavimą ir imtis ko nors Lietuvoje. R.Milevičius (R. Milevičiaus asmen. archyvo nuotr.)

Žinoma, pritariu. Šiaip aš visuomet kupinas svajonių, minčių, naujų idėjų. Tačiau kai baigėsi mūsų projektas, atsirado didžiulė tuštuma. Plaukdami aplink pasaulį mes, komandos nariai, daug bendravome, buvome labai susiję tarpusavyje. Kai finišavome, visi vieną dieną pasakėme „ačiū ir viso gero“ ir išsiskirstėme po namus. Man ir kitiems jaunesniems komandos nariams buvo labai keista, juk dvejus metus 24 val. per parą gyvenome kartu labai uždaroje erdvėje ir staiga išsiskyrėme. Aišku, išlikome draugai, retkarčiais susitinkame. Keista buvo ir sugrįžti į Lietuvą, iš pradžių neradau sau vietos, sukosi mintis: o ką toliau daryti, nes varžybos vyksta kas kelerius metus. Patyriau ir šoką, ir liūdesį. Dabar jaučiuosi panašiai. Jei nepateksiu į „Volvo Ocean Race“, svarstau, gal vertėtų mesti buriavimą ir imtis ko nors Lietuvoje.

Paragauji vandens, vėjo ir norisi dar daugiau, dar pavojingiau, apiplaukti pasaulį, pabuvoti vietose, kuriose labai mažai kas yra buvęs.

– Ar pasirinkimas buvo užkoduotas?

Tikriausiai. Mano senelis buvo labai aktyvus sportininkas, tėtis – buriavimo treneris. Sportas man visuomet buvo pirmoje vietoje. Iki dalyvavimo „Volvo Ocean Race“ mano svajonė buvo olimpiada. Atrankoje į Pekino olimpiadą aš buvau pirmas žmogus už brūkšnio. Tuo metu buvau dar labai jaunas ir ta patirtis man buvo neįkainojama, spyris į užpakalį tobulėti toliau. Londono olimpiada – jau išsipildžiusi svajonė. Nors vadinti tai svajone yra pernelyg drastiška, tai greičiau siekiamybė ir juodas darbas. Amerikos taurė, „Volvo Ocean Race“ – daugumos buriuotojų siekis, šios elitinės varžybos, nepaisant streso, nuovargio, pavojaus ir to, kad gali žūti, juos veža. Paragauji vandens, vėjo ir norisi dar daugiau, dar pavojingiau, apiplaukti pasaulį, pabuvoti vietose, kuriose labai mažai kas yra buvęs, pamatyti skirtingas kultūras, turėti komandos draugus, su kuriais patiri tą nuotykį. Plaukdamas gauni didžiulę atsakomybę, nes kiekvienas iš aštuonių komandos narių atsako už tam tikrą laivo dalį, kad sėkmingai funkcionuotų.

– Jei ne buriavimas, turbūt jūsų pašaukimas būtų modelis arba aktorius?

Ne. Nei tas, nei tas. Laisvas bendravimas prieš kameras, diktofonus atsirado „Volvo Ocean Race“ projekte. Savęs nesiečiau su žydraisiais ekranais ar fotosesijomis.

– Tačiau esate tapęs ne vieno prestižinio leidinio viršelio veidu, reklamavęs ne vieną gaminį.

(R. Milevičiaus asmen. archyvo nuotr.)

Atvirai pasakius, man nepatinka nei save matyti nuotraukose, nei apie save skaityti. Paprašau, kad straipsnius perskaitytų žmona, aš pats turiu kažkokį kompleksą.

– Kaip jaučiatės, kai jus vadina savo srities Arvydu Saboniu?

Nevadina. Tikrai. Pirmą kartą girdžiu. A.Sabonis kur kas didingesnis sportininkas. Krepšinis – tai ne buriavimas. Tai antra religija Lietuvoje. O apie buriavimą daug kam dar reikia paaiškinti. Aš savęs net negalėčiau lyginti su Gintare Volungevičiūte-Scheidt, kuri yra beprotiškai talentinga buriuotoja. Jos rezultatai sunkiai suvokiami – kaip gali sportininkė iš Lietuvos taip gerai buriuoti. Žinoma, kiekvienas mūsų prisideda prie šios sporto šakos populiarinimo, nori, kad ji gyvuotų. A.Sabonis su savo krepšinio mokykla padarė labai didelį indėlį, o aš tikiuosi, kad man viskas dar priešakyje.

– Kas labiausiai žavi buriuojant?

– Laisvė ir kartu apibrėžtumas. Tarsi gali daryti ką nori, tačiau tave riboja tam tikros priemonės. Bet kurį vandens sporto mylėtoją džiugina slydimas vandeniu, kova su stichija, vėliau įtraukia varžymosi elementas. Pradedi domėtis konkurentais, taktika.

– Kas labiausiai vilioja į krantą?

– Vienareikšmiškai – šeima. Toliau rikiuojasi artimieji, draugai. Šiais metais kyla vis daugiau dvejonių, ar dalyvauti elitiniame projekte. Auga mažylė, žmonai darosi vis sudėtingiau. Matau, kaip dukrytė auga, ir suprantu, kiek daug prarandu, kai to nematau. Dabar daug sunkiau išvykti. Kol neturėjau šeimos, laikas išvykus bėgdavo gerokai greičiau. Kol treniruojiesi, buriuoji, lyg ir viskas gerai, tačiau ramybės akimirkomis, kai lauki skrydžio, laikas ištįsta, skaičiuoju kiekvieną minutę, nes norisi kuo greičiau grįžti namo.

– Sakoma, kad Horno kyšulys buriuotojui yra it Everestas alpinistui.

(R. Milevičiaus asmen. archyvo nuotr.)

Taip. Tačiau, kaip ir Everestas, Hornas šiuo metu labai sukomercintas. Daug kas paprasčiausia nuskrenda, apiplaukia ir grįžta. Esmė – ne pats Horno kyšulys, o Ramusis vandenynas, kuris yra kaip vyšnia ant torto. Sąlygos dėl oro temperatūros, vandenyno dydžio, vyraujančių audrų yra labai sudėtingos. Man išties pasisekė – Horno ragą apiplaukti pavyko net tris kartus ir visus nuo Naujosios Zelandijos iki Argentinos ar net Brazilijos. Tas etapas tikrai prestižinis, jo metu nuplaukiama daugiau kaip 13 tūkst. kilometrų. Varžybų metu tai užtruko 24 paras, pirmieji trys laivai finišavo 15 min. skirtumu, įsivaizduojate, kokia įnirtinga kova buvo!

– Trečią kartą apiplaukdamas Horno kyšulį uždainavote. Kodėl? Kokia tai buvo daina?

– Aš dainavau? (Nustemba ir neslepia nuostabos.)

– Taip rašė žiniasklaida.

(R. Milevičiaus asmen. archyvo nuotr.)

–Turėjome mažų romo buteliukų ir vieną cigarą. Kiek vargome, kol jį uždegėme, o kai išnešėme į lauką, taip kalė banga, kad jis visas iš karto permirko. Vienas romo buteliukas teko Neptūnui, o kitas – mums. Gal ir dainavau, nes nuotaika šią simbolinę akimirką būna puiki, bet dabar neprisimenu, kokia tai buvo daina. Ne vienam iš komandos narių laimė apiplaukti Horno kyšulį nusišypsojo pirmą kartą. Tarkime, Gerdas Janas Poortmanas „Volvo Ocean Race“ dalyvavo jau trečią kartą, bet Horno kyšulį apiplaukė pirmąkart. Stefanas Coppersas išsirengė nuogas, jis buvo komandos žurnalistas, todėl galėjo leisti sau pakvailioti, nes, jei būtų susirgęs, komandos veiksmams tai nebūtų turėję įtakos. Mums visiems tai buvo kelios sekundės atokvėpio tarp darbo ir rutinos, kai susirenka visi komandos nariai, nes paprastai pusės jų nematai dėl nesutampančio darbo grafiko.

Truputis istorijos apie istorija jau tapusią regatą

  • 2014–2015 m. Dvyliktoje regatoje „Volvo Ocean Race“ dalyvavęs R.Milevičius atstovavo olandų komandai „Sailing Holland“, plaukusiai rėmėjos, bendrovės „Brunel“ vardu pavadinta jachta. Komanda užėmė antrą vietą, į priekį praleidusi tik Jungtinių Arabų Emyratų jachtą „Abu Dhabi“.
  • Dvyliktosios regatos metu buriuotojai nuplaukė 38 739 jūrmyles (apie 71 745 km), aplankė 10 uostų (Ispanijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAE, Kinijos, Naujosios Zelandijos, Brazilijos, JAV, Portugalijos, Prancūzijos ir Švedijos). „Brunel“ įgula laimėjo antrą ir septintą etapus, kartą finišavo antra, dukart – trečia.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų