I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pusė amžiaus meilės

Pusė amžiaus meilės

Per tiek laiko, kiek tęsiasi pandemija, Panevėžyje radosi vienintelė drąsuolių pora, pasiryžusi linksmai, nuotaikingai, skambiai atšvęsti auksines vestuves – Joana ir Romanas Skurdeniai.

„Įtampos ruošiantis šioms vestuvėms buvo daug daugiau nei tuomet, kai prieš 50 metų vienas kitam prisiekėm amžiną meilę“, – neslėpė auksinis 78-erių jaunikis.

Tuomet, jauniems, gražiems, sveikiems, pasaulis atrodė paklotas po kojomis, o ateityje laukia vien laimė. Dabar gi labai norėjosi vienas kitam iškilmingai padėkoti už pusšimtį laimės metų.

Pora džiugiai šventė ir sidabrinių vestuvių jubiliejų, o dabar jau trečiąkart nuotaka tapusi ponia Joana pridūrė, kad ruošiantis šioms vestuvėms buvo be galo baisu, ar apskritai jos įvyks, ar jie patys, ar svečiai bus sveiki, ar karantinas nesujauks pokylio.

Į išvyką – po atrankos

„Argi buvo įmanoma neįsimylėti, o įsimylėjus neskubėti pirštis tokiai gražuolei?“ – jaunystės nuotraukoje rodydamas į išsirinktąją, klausia R. Skurdenis.

„O kas galėjo nesusižavėti tokiu įdomiu, taip visus mokančiu užimti, lengvai bendraujančiu, puikias kalbas rėžiančiu jaunu vyru?“ – skolinga nelieka žmona.

Auksiniai jaunavedžiai pasakoja, kad jų pažintis prasidėjo išvykoje.

Abu tada dirbo tuomečiame „Ekrane“. Gamykla buvo davusi autobusą nuvažiuot prie jūros, o R. Skurdenis apsiėmė suorganizuoti išvyką ir dargi vesti ekskursiją.

Į ekskursiją sukvietė savo bendramečius bendradarbius vyrukus, o tada buvo pradėta dairytis to paties „Ekrano“ merginų. Jis mena, kad buvo kviestos ne visos iš eilės, o perėjusios neoficialią atranką – tos, kurias vaikinai jau kiek anksčiau buvo nusižiūrėję.

„Negerai darėm, nėra reikalo mergaičių skirstyti, bet taip jau išėjo“, – dabar pasiteisina R. Skurdenis.

Prieš 50 metų tuokiantis Romanui ir Joanai Skuderniams pasaulis atrodė paklotas po kojomis, o ateityje laukia vien laimė. Dabar, švenčiant auksines vestuves, labai norėjosi vienas kitam iškilmingai padėkoti už šitiek laimės metų. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Prieš 50 metų tuokiantis Romanui ir Joanai Skuderniams pasaulis atrodė paklotas po kojomis, o ateityje laukia vien laimė. Dabar, švenčiant auksines vestuves, labai norėjosi vienas kitam iškilmingai padėkoti už šitiek laimės metų. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Su tokiom sulaukiama senatvės

Taigi, toje jaunuolių kelionėje tarp rinktinių merginų pati rinktiniausia Romanui pasirodė būtent Joana.

„Kai grįžom nuo jūros, pasistengiau, kad prie Joanos sėdėjęs mano bendradarbis persėstų kitur, o aš ne tik prisėdau šalia, bet ir išdrįsau gražią merginą apkabinti per pečius. Jau kitą dieną paskyriau jai pasimatymą“, – į prisiminimus leidžiasi R. Skurdenis.

Į pasimatymą jaunuolis atėjo nešinas rože.

„Joaną kviečiu kavinėm, o ji man sako, kad neseniai mirė tėtis, reiktų jo kapą aplankyti. Nuėjom, aplankėm, mergina dar paklausė, ar gali manąją rožę ant tėčio kapo palikti“, – pasakoja Romanas.

Iš to jis supratęs, kad tai ne tik labai graži, bet ir gera mergina.

„Su tokiom ir sulaukiama senatvės“, – patikino R. Skurdenis.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Nesuprato, ką skaito

Po metų draugystės jaunuoliai tuokėsi bažnyčioje, santuoką sutvirtino civiline metrikacijoje. Tai įvyko 1971 metų birželio 4-ąją. Tą įvykį įamžinusioje fotografijoje – 16 žmonių.

„Deja, penkių tuomečių mūsų liudininkų jau nebėra. Dėl garbaus amžiaus į auksines mūsų vestuves atvykti nebegalėjo mūsų svočia. Tačiau vestuvėse dalyvavo nuotraukoje matomi vaikai, o jie – svočios sūnus ir dukrelė. Dabar tiems vaikams jau daugiau kaip po 50, tačiau mums jie taip ir liko vaikais“, – atsidūsta R. Skurdenis.

Jau dabar, ruošdamiesi ausiniam santuokos jubiliejui, Skurdeniai pasirūpino iš Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, kur jauni būdami tuokėsi, pasiimti jų santuokos liudijimą.

„Išdavė mums tą liudijimą, skaitau jį ir negaliu suprasti. Raidės kaip ir mūsų, bet žodžiai kažkokie ne tokie“, – sako R. Skurdenis.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Teko tą liudijimą patyrinėti, iki išsiaiškino, kad šis surašytas lotynų kalba.

„Ar kad kunigas buvo pokštininkas, ar kad nenorėjo pakenkti mums, nes prie sovietų valdžios vestuvės bažnyčioje buvo atgyvena“, – svarsto Romanas.

 

Išskirtiniai jaunieji

R. Skurdenio nuomone, tie, kas galėjo per karantiną švęsti auksines vestuves, bet pabūgo ir to nedarė, daug prarado.

„Ir šįsyk, kaip ir prieš 50 metų, santuoką sutvirtinom ir „metrikinėj“, ir katedroje“, – teigia jaunikis.

Kone iki paskutinės minutės jie nežinojo, ar galės artimiausius žmones pasikviesti į Civilinės metrikacijos skyriuje rengiamą ceremoniją. O katedroje leista dalyvauti visai svitai.

„Labai buvome pagerbti toje metrikacijoje. Jautrią sveikinimo kalbą pasakė vedėja, ji mums perskaitė ir miesto mero sveikinimą. Mums buvo įteiktas jubiliejinės santuokos liudijimas. O dar išgirdome, kad mes išskirtiniai ir tuo, kad tiek nugyvenome, ir dėl to, kad vieninteliai per karantiną ryžomės tuoktis“, – džiaugiasi R. Skurdenis.

Anot jo, šioji auksinė santuoka, po jos įvykęs pokylis buvo drauge ir poros padėka vienas kitam už nugyventus metus, taip pat visiems tiems, su kuriais bendrauta, bičiuliautasi, iš kurių per gyvenimą sulaukta gero žodžio.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Galerija

Dėl būsto atakavo Maskvą

Auksinė šeima mena bendro gyvenimo pradžią buvus gražią, bet skurdoką. R. Skurdenis iš gimtojo Šilagalio kaimo į Panevėžį pas uošvę atėjo užkuriom.

„Miesto centre gyvenome dviejuose kambarėliuose be patogumų. Gimė dukra, greit po to ir sūnus, tad vietos mums ėmė trūkti, bet buto niekas neskyrė. Jo reikalauti vyras netgi važiavo į Maskvą, susiieškojo tenykštę valdžią“, – pasakojo J. Skurdenienė.

Maskviškiai valdininkai Skurdenių šeimos prašymą perdavė į Vilnių, iš ten jis atkeliavo į Panevėžį. Galiausiai butas jaunas šeimai buvo suteiktas. Tą pirmąjį butą jie jau seniai pakeitę.

„Esame gyvenę ir privačiame name, tačiau dabar, į senatvę, vėl apsigyvenome bute“, – sako J. Skurdenienė.

Kolektyvinio sodo jiedu neturi, žemės dirbti netenka, tad vyras nemažai laiko praleidžia treniruodamasis daugiabučio kieme.

„Gerai būtų ir Joaną prikalbėti pasportuoti, bet man tai nepavyksta“, – juokiasi Romanas.

Nepaisant to, kad drauge nesportuoja, pora kartu dainuoja. Kol nebuvo pandemijos, su kitais bendraamžiais dainuodavo ansambliuose, dabar – dviese.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Meilė liejasi eilėmis

„O mes abu ir eilėraščius rašome. Vakarais juos vienas kitam paskaitome“, – šypsosi ir J. Skurdenienė.

Ji neslepia, kad vyro rūpestis, jo rodoma meilė tikrai tarsi suteikia sparnus, tad gal ir dėl to norisi kurti, norisi lieti jausmus, eilėmis džiaugtis sutuoktiniu, džiaugtis santuoka.

„Nuo seniai žinau, kad džiaugtis vyru geriau ne vien širdyje, tyliai, bet tai daryti garsiai, pasakant tai, kas gera“, – gyvenimiška išmintimi dalijasi senjorė.

Ji sako niekada negailėjusi savo mylimam vyrui gerų žodžių, girdavusi jį mažne už viską.

„Tikrai girdavau. Ir dėl to, kad sumanus, kad bulves nuskuta, grindis išplauna, kad pakviečia pasivaikščioti“, – svarbias bendro gyvenimo smulkmenas vardija ponia Joana.

„O aš Joanai visuomet padėkoju, kad kur nors pavėžina. Pats automobilio vairuoti nebegaliu, nebe ta sveikata, tad prie vairo sėdasi Joana, drauge su ja važiuojam apsipirkti, tvarkyti reikalų, lankom kapines. Kur daugiau mums, nebejauniems, nuvažiavus“, – pasakoja R. Skurdenis.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Vietoje tiltų plukdė vandeniu

Bekalbėdami apie kasdienybę, sutuoktiniai vėl grįžo prie savo auksinės šventės. Pasakojo, kaip į katedrą žengė raudonu kilimu, kiek plojimų sulaukė, kaip buvo tiesiog apipilti gėlėmis.

„Turėjau svajonę savo žmoną ir dabar, po 50 metų, pernešti per tiltus. Gal net per visus 7. Bet įvertinau savo galimybes, tad vietoje tiltų pasirinkome pasiplaukiojimą atviru laivu po „Ekrano“ marias. Tai bus auksinių vestuvių prisiminimas“, – sako jaunikis.

„Anksčiau, kai girdėdavau sakant, kad santuokoje du tampa vienu kūnu, galvodavau apie fizinį vyro ir žmonos ryšį. Dabar galiu pasakyti, kad vienas kūnas – tai gyvenimas dėl kito, tapusio brangesniu nei pats sau esi.“

R. Skurdenis

Auksiniai jaunieji pasakojo, kad būdami jauni, augindami vaikus, nuolat keliaudavo prie jūros, ten leisdavo atostogas.

„Tada mielai naudojomės galimybe pasigydyti sanatorijose. Vykdavome į jas pavieniui, vienas į Druskininkus važiuodavome rudenį, kitas pavasarį. Kas likdavo namie, rūpindavosi vaikais“, – pasakoja J. Skurdenienė.

Ji patvirtino visiškai pasitikėjusi savo vyru, išleisti į sanatoriją jo vieno nebuvo jokio nerimo. O ir sutuoktinis neturėjo jokių pretekstų nepasitikėti žmona.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Galerija

Klausė širdies, ne apkalbų

„Dar tada, kai ruošiausi tekėti už Romano, ko tik nebuvau prisiklausiusi apie jį!“ – neslepia J. Skurdenienė.

Paaiškėjo, kad visos tos kalbos tebuvę pramanai norėjusiųjų „atmušti“ puikų jaunikį. Moteris kalbų labai neklausiusi, jomis netikėjusi, nors nervų visgi pagadino.

„Rinkausi vyrą klausydamasi širdies, ne apkalbų“, – pridūrė J. Skurdenienė, o 50 bendro gyvenimo metų įrodė, kad širdis neapgavo.

Šalia Romano žmona teigia tikrai jautųsis ir tebesijaučianti kaip už mūro ir namuose, ir už jų. O poros keliauta tikrai daug. Išmaišyta visa Europa, ilsėtasi Egipte, Turkijoje. Pastaruoju metu pora dažnokai važinėjo į Ukrainos sanatorijos. Mat toje šalyje pastaruoju metu gyvena jų sūnus.

„Tiesą sakant, net nepajutom, kaip vaikai užaugo. Nebuvo mums sunku juos auginti, o dabar jie mums didžiulė paspirtis ir džiaugsmas“, – sako J. Skurdenienė.

Ji pasidžiaugė, kad štai ir dabar dukros šeima jiems padovanojo poilsį Druskininkuose, pailsėję Lietuvoje, važiuos į Ukrainos sanatoriją. Tai – sūnaus dovana.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Apie tikrąjį grožį

R. Skurdenis svarsto, kad jaunystėje sužavėjęs veido, kūno grožis metams bėgant ima blankti, tuomet imi ypač vertinti vidinį grožį. O šis – tai atsidavimas, pakantumas, mokėjimas valdytis, noras suprasti kitą, priimti jį, gebėjimas vertinti.

„Gražus veidelis ar plonas liemuo niekai prieš šį grožį“, – patvirtino auksinis jaunavedys.

O žmona atkreipė dėmesį, jog jai, kaip, beje, ir visoms moterims, svarbu, kad vyras rūpintųsi ja, namais, šeima, jaustų atsakomybę.

„Pokštininkas tas mano vyras, jis su visais smagus, linksmas, visiems malonus, bet aš tikrai jaučiuosi esanti jam ypatinga“, – švelniai į sutuoktinį žvelgia J. Skurdenienė.

Ją, mėgstančią ilgiau pamiegoti, paprastai rytais pažadina vyro išvirtos kavos kvapas. Kur nors išėjęs, kad ir nupirkti bulvių, grįžta ponas Romanas su gėlių puokšte.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

„Nebūtinai tai rožės. Grįžta jis ir su lauko gėlėmis. Ir kaskart pasako, kad tos gėlės skirtos man“, – jau su džiaugsmo ašaromis kalba moteris.

Šiek tiek juokais pono Romano klausiu, ar negaila pinigų dažnai parnešamoms puokštėms. Anot jo, tokiai žmonai kaip jo negaila nieko. O pinigų – visų mažiausiai.

Negailėti pagyrų

Nors abu Skurdeniai jau įkopę į aštuntą dešimtį, jiems vis dar norisi vienas prie kito liestis, apsikabinti. Vienas kitą jiedu visada apkabina kuriam nors išeinant iš namų, pasako, kad labai lauks, paprašo greičiau sugrįžti. Eidami miegoti ar nubudę sveikina kits kitą su labu rytu, palinki ir labos nakties.

„Mes ir valgį gaminame kartu, kartu ir kambarius tvarkome“, – apie bendrą buitį prakalbo J. Skurdenienė.

Norėdama paskatinti vyrą, o dar labiau – padaryti jam malonumą, giria jį gražiai nuskutus bulves, švariai išplovus indus, o Romaną mylimos moters geri žodžiai išties įkvepia, juos išgirdus, norisi dar labiau stengtis.

Ir J. Skurdenienė patikina tikrai dažnai iš vyro girdinti, kokia ji graži, kokia gera, kaip gražiai apsirengusi, kokie skanūs jos pagaminti pietūs.

Nors sutuoktiniai jau įkopę į aštuntą dešimtį, vienas kitą jiedu visada apkabina kuriam nors išeinant iš namų, pasako, kad labai lauks, paprašo greičiau sugrįžti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nors sutuoktiniai jau įkopę į aštuntą dešimtį, vienas kitą jiedu visada apkabina kuriam nors išeinant iš namų, pasako, kad labai lauks, paprašo greičiau sugrįžti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Džiaugsmas vienas kitam

Abu auksiniai jaunieji kaip susitarę tvirtina, kad ir po 50 nugyventų metų mylėti sutuoktinį – tai jausti pagarbą. Susižavėjimai praeina, aistros nuslopsta, tačiau su brangiu žmogum vis labiau suaugama, tampama vienu.

„Anksčiau, kai girdėdavau sakant, kad santuokoje du tampa vienu kūnu, galvodavau apie fizinį vyro ir žmonos ryšį. Dabar galiu pasakyti, kad vienas kūnas – tai gyvenimas dėl kito, tapusio brangesniu, nei pats sau esi“, – sako R. Skurdenis.

Didelės meilės dalis, anot Joanos, yra ir didelė baimė netekti to, su kuriuo esi vienas kūnas.

J. Skurdenienė neslepia, kad gyvenimo trapumą, baimę netekti brangiausio žmogaus ypač pajuto per pandemiją.

„Bet dabar, ačiū Dievui, sergama mažiau, tad išdrįsome ir tuoktis, ir važiuoti į povestuvines auksinių vestuvių keliones. Tikimės tose kelionėse pasidžiaugti vienas kitu, pailsėti, o grįžę namo, ir toliau būti džiaugsmu ir laime vienas kitam“, – sako ponia Joana.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų