-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trokštantieji sveikatos važiuoja į Šiluvą, nevaisingos poros traukia prie Bobos daržo šaltinio Dzūkijoje, svajones pildo net Vilniaus Katedros aikštės plytelė „Stebuklas“. Bet štai kokios magiškos galios traukia materialinius ir dvasinius turtus Aukštaitijos sostinėje?
Rasti pinigus prišaukiančią stebuklingą vietą Panevėžyje nėra lengva. Retas iš viso yra apie ją girdėjęs. Skirtingai nei pakeliui į kitus panašius objektus, ten neveda jokie kelio ženklai nei rodyklės, o ir pati vieta nėra paruošta lankyti. Tačiau tai nereiškia, kad šis stebuklas slepiamas.
Turtus nešančią vietą nuo svetimų akių paprasčiausiai visą dieną uždengia virtinės vilkikų ir didžiuliai angarai. Mat ji – vienos gamybinės Panevėžio įmonės, įsikūrusios Staniūnų gatvėje, kieme.
Čia, toliausiame kampelyje, stovi medinė kauko – mitinės senovės lietuvių būtybės – skulptūra. Baltai tikėjo, kad šios dvasios neša žmonėms turtus.
Ir Panevėžio kauko šeimininkas verslininkas Viturys Giknius prisiekinėja, jog patrynus šio raguoto padaro medinėje nugaroje išdrožtą pinigą praturtėjama. Kad tai tiesa, patvirtina ir paties įmonės vadovo patirtis.
Kiek per gyvenimą kaukas šiam 67-erių vyrui sunešė turtų, neskaičiuosime. Tačiau gyvenimas jam nepagailėjo tiek materialinių, tiek dvasinių vertybių. Klausantis panevėžiečio, nė knygos neužtektų jo išskirtinei pasaulėžiūrai aprašyti. Šis vyras nuolat sukasi menininkų, filosofų ir mokslininkų rate.
Taigi ir pats magiškasis kaukas į V. Gikniaus kiemą pateko per vieną tokią pažintį.
M. GARUCKO nuotr.
„Vienais metais Krekenavos regioniniame parke vyko medžio drožėjų pleneras, į jį atvyko devyni geriausi Lietuvos meistrai“, – pradeda pasakojimą „Sekundės“ skaitytojams verslininkas.
Buvo labai karšta vasara, tad vyras sugalvojo pasiūti jiems apsaugą nuo saulės.
„Aišku, kalba pasisuko apie tokios pavėsinės kainą, tačiau nusprendžiau, kad iš šviesuolių nepraturtėsiu, ir paprašiau jų sukurti man kauko viziją, nes apie šią dvasią beveik nebuvo informacijos. Pažadėjau kitais metais ir kauko skulptūrą užsisakyti“, – prisimena V. Giknius, prieš 27-erius metus įkūręs įmonę „Kaukas“, kuriai vardą rinko iš šimto kitų variantų.
Po kurio laiko pas plušančius tautodailininkus užsukęs verslininkas rado visus juos bebaigiančius savo šedevrus. Daugumos jų siužetai buvo gyvenimiški, tačiau vienas darbas svečiui pasirodė visiškai nesuprantamas. Dar keistesnis buvo jo autorius, kuris, anot pono Viturio, tik „mojavo rankomis ir mykė“.
„Plenero dalyviai man paaiškino, kad šitas žmogus nebylys ir išvis nieko vertas, tik trukdo kitiems mėgautis stovyklą Krekenavoje. Ką jis kūrė, taip pat niekas negalėjo man pasakyti. Gal būčiau viską taip ir palikęs, bet ėmiau galvoti, ką tas skulptorius bando pavaizduoti: ragai, pinigai… Kaukas!“ – pasakoja nušvitimo akimirką visam gyvenimui įsiminęs verslininkas.
Tai buvo drožėjų staigmena rėmėjui. Pasirodo, nebuvo nei jokių kvailelių, nei nebylių plenere – skulptoriai tenorėjo, kad šeimininkas pats atpažintų savo įmonės simbolį.
„Gal būčiau viską taip ir palikęs, bet ėmiau galvoti, ką tas skulptorius bando pavaizduoti: ragai, pinigai… Kaukas!“
V. Giknius
Simboliai, ženklai, ypatingi žmonės – visa tai labai svarbu minėto verslininko gyvenime. V. Gikniaus įsitikinimu, nieko nebūna be priežasties. Ir pats pažinimas esą laimė, kurios mes paprastai visą gyvenimą nueiname ieškodami.
Netradicinis net ir pats šio žmogaus vardas, kuris, paties teigimu, kol kas dar vienintelis toks Lietuvoje.
Jo atsiradimo istorija ne ką mažiau keista, mat į pasaulį Viturys atėjo su Vitolio vardu.
„Gimiau netoli Dotnuvos, Mantviliškio kaime. Čia tuo pat metu augo laba gražus berniukas Vitolis ir tėvai nusprendė man duoti jo vardą“, – pasakojo V. Giknius.
Viskas gal būtų taip ir likę, jei ne vienas vizitas pas gydytoją. Dvimetį Vitolį pas jį nuvedusi pašnekovo mama buvo tiesiog šokiruota, kai daktaras jos vaiko gimimo liudijime perskaitė Viturio vardą.
„Niekas iki tol nė nepastebėjo, kad mano dokumentuose visai kitas vardas. 1951-ieji – toks laikas, kai visa Lietuvos šviesuomenė buvo ištremta ir kontorose liko mažaraščiai. Taigi kažkoks panašus specialistas mane pavadino Vituriu. Nuo tada taip visi mane ir pradėjo vadinti“, – priduria vaikystėje perkrikštytas verslininkas, kurio vardas vis dar stebina aplinkinius.
M. GARUCKO nuotr.
O šio pašnekovo draugų ir bičiulių ratas iš tiesų stebina. Komunikabilus vyras mielai bendrauja tiek su paprastais mirtingaisiais, tiek su svarbiais asmenimis. Tarp pastarųjų jo draugų prezidentas Valdas Adamkus, krepšininkas Arvydas Sabonis, kitos garsenybės.
Tačiau V. Giknius išskiria tris asmenybes, kurios jo gyvenime turėjo labai didelę įtaką. Vienas iš jų – tai visiems žinomas Tėvas Stanislovas. Jis netgi sutuokė verslininko vaikus (V. Giknius užaugino du sūnus ir laukia penkto anūko).
Iš Tėvo Stanislovo panevėžietis sako išmokęs dvasingumo bei išminties. Net ir dabar užsukus į pašnekovo įmonės kiemą ant kiekvieno gamybinio angaro galima rasti dideliu formatu išspausdintus svarbius gyvenimo pamokymus darbininkams. Juose kolegos su humoru raginami į viską žiūrėti ramiai, nestresuoti, nesiginčyti su kvailiais… Ant vieno tokio plakato darbininkams – Vinco Kudirkos eilėraštis „Labora!“ Šis kūrinys apie darbą ir gyvenimą, įmonės vadovo nuomone, lietuviui atstoja Bibliją. Pastarojoje, pasak V. Gikniaus, žmogus gali rasti tik dešimt draudimų, ko nedaryti, bet patarimų, kaip reikėtų iš tiesų gyventi, ten nėra.
Vienas minėto V. Kudirkos eilėraščio posmelis labai tinka ir pačiam verslininkui.
„Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,/ Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,/ Tu nesupelytum ir neitum į kapą/ Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.“
Iš šių žodžių tampa aišku, kodėl panevėžietis tiek daug dėmesio skiria saviugdai. Galybę laiko jis praleidžia domėdamasis filosofija, psichologija ir istorija. Todėl antroji asmenybė, pakeitusi V. Gikniaus gyvenimą, yra jaunas lietuvių istorikas Aivaras Lileika.
Šio pasaulio mokslininkų pripažinto žmogaus žinių paskatintas verslininkas gali valandų valandas kalbėti apie savo šalies istoriją ir jos ištakas. O jo darbininkai įmonės angaruose laisvu laiku turi sąlygas tyrinėti didžiulius plakatus su seniausiais Lietuvos žemėlapiais. Pastarieji dokumentai ponui Vituriui – vienas svarbiausių lietuvių istorijos atradimų. Ir pats minėtas istorikas dažnas svečias Giknių namuose.
M. GARUCKO nuotr.
Trečioji lemtinga pašnekovo gyvenime asmenybe tapo nušvitęs jogas, pas kurį verslininkas lankė mokymo kursus.
Jogą panevėžietis praktikuoja jau daug metų. Ir nors artimai bendravo su Tėvu Stanislovu, gyvenime daugiau laikosi budizmo tiesų.
„Aš nesu religingas, bet esu tikintis“, – mėgsta pabrėžti V. Giknius. Todėl jis mielai bendrauja net ir su senovinės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ nariais. Jo sodyboje Krekenavos apylinkėse, ten kur teka Upytė ir Nevėžis, sklando stipri pagonybės dvasia. Vos įvažiavus į laukinės gamtos globojamą kiemą pasitinka dideli vartai su Perkūno ženklu.
Sodybos šeimininkas savo teritoriją kartu su baltų žyniu kartą per metus užkalba tam tikromis maldelėmis, palaimina su šermukšnio vytele nuo tykančių pavojų. Ši vieta esą tampa sakrali.
Kiekvieną vasarą V. Gikniaus sodyboje pagal pagoniškas apeigas vyksta vantų rišimo šventė. Šeimininkas priklauso Panevėžio pirtininkų partijai ir su jos bičiuliais stengiasi puoselėti senąsias karšto garo tradicijas, kurios labai sveikos žmogui.
„Pasodinau sodyboje 50 000 medžių. Kieme ten laisvas vaikšto arklys, gaidys ir ožys. Per Žolinę raguotąjį papuošiu gėlių vainikais. Visada turiu naminio alaus, kurio tradicijas žinojo mano tėvas. Noriu viską pabaigti įmonėje, perduoti vaikams ir eiti ten.“
V. Giknius
Gerą sveikatą daug dirbantis verslininkas stengiasi saugoti. Prieš dešimtmetį jis itin susidomėjo badavimu ir kartą gerdamas tik vandenį iškentė net 19 parų.
„Tik vanduo ir daugiau nieko! Po tokio badavimo kūnas lieka toks švarus, kad užplūsta energija, pagerėja atmintis. Bet badauti irgi reikia mokėti. Tuo pat metu pradėjau ir bėgioti“, – aiškina sveikuoliško gyvenimo principais besidomintis V. Giknius.
Dabar jis prisipažįsta tokių iššūkių sau nebekeliantis. Tačiau prieš porą metų pajutęs aštrius senatvės nagus vyras vėl ėmėsi ieškoti naujų geros savijautos būdų. Taip į jo namus atėjo įsižeminimas. Daugeliui negirdėtas medicinos būdas padeda užmegzti ryšį su žeme ir tai esą labai padeda.
„Keliavome su žmona laivu. Jame vienas aukštas buvo skirtas milijardieriams. Nutaikęs progą, paprašiau kelionės vadovę parodyti man, kaip atrodo jų apartamentai, – norėjau pamatyti, kuo jie ypatingi“, – prisimena panevėžietis.
Ir kartą jam pavyko užlipti į prabangųjį aukštą. Tik čia lietuvis nieko įdomaus nepamatė, išskyrus vielomis apvyniotas lovas.
„Nejaugi turtuoliai guli ant tokių grotų?“ – paklausiau lydėjusios vadovės. Pasirodo, tai buvo įžeminimas – neįtikėtinas medicinos stebuklas, už kurį geresnio būdo pasveikti dar niekas nerado“, – sako V. Giknius.
Minėtos priemonės esmė laidais susijungti su žemės energija. Ši esą gydo bet kokias ligas, o miegant duoda tiek poilsio, kad atsibudus galima kalnus nuversti. Panevėžietis dabar niekur kitus nė nemiega tik ant specialios įžeminimo antklodės, taip daryti pataria ir kitiems.
Verslininko tikinimu, jo įmonės kieme stovinti kauko skulptūra stebuklinga – patrynus ant jos esantį pinigėlį turtai patys ims plaukti į kišenes. M. GARUCKO nuotr.
Kalbėdamas apie savo aktyvų gyvenimą V. Giknius teigia vis dažniau atsigręžiantis į gamtą ir ramybę. Jo praeityje ilgi metai kelionių, verslo, kuris prasidėjo dar sovietmečiu. Kadaise prasigyventi bandęs net iš karolių vėrimo vyras atsimena ir tuos laikus, kai Panevėžyje viską valdė „tulpiniai“, „žemaitukai“ bei kiti „stogą“ uždėti vis taikydavę smarkuoliai.
Dabar Pažagieniuose gyvenantis verslininkas jaučiasi sukūręs rimtą įmonę savo vaikams. Jiems po planuojamų didelių infrastruktūros investicijų ketina visiškai perleisti tris dešimtmečius plėtotą verslą. O pats tuo metu žada keltis į vis dar pagal fengšui filosofijos principus restauruojamą sodybą ant Nevėžio ir Upytės krantų, kur kiekvieną rytą užsiimdamas joga galės pasitikti saulę, o vakarą praleisti medituodamas.
„Pasodinau sodyboje 50 000 medžių. Kieme ten laisvas vaikšto arklys, gaidys ir ožys. Per Žolinę raguotąjį papuošiu gėlių vainikais. Visada turiu naminio alaus, kurio tradicijas žinojo mano tėvas. Noriu viską pabaigti įmonėje, perduoti vaikams ir eiti ten“, – sako savo pagauto Kauko numylėtas panevėžietis.
Komentarai
-
- Raimundas
- 10:17 2018.08.21
-
- Moteris
- 21:34 2018.08.21
-
- Vytautas
- 11:17 2018.08.25
Rodyti visus komentarus (3)Niekas straipsnyje nepagražinta.Viskas taip ir yra.Puikus , išskirtinis žmogus yra Viturys.
Pritariu , teko kartu dirbti prieš daugelį metų, kai jo vaikai dar buvo maži..Visada buvo pilnas idėjų, kūrybingas….
Manau, kad nekorektiška nepaminėti šios mistinės skulptūros autoriaus. Skulptūros autorius – Adolfas Kartanas.