-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad diktofonas bus ištikimiausias pagalbininkas, Ž. Raškauskaitė žinojo dar mokyklos suole. Visgi, norėdama didesnio žinių bagažo, padėsiančio dirbant žiniasklaidoje, ji pasirinko sociologijos studijas. Visuomenės dėsnius, požiūrius, stereotipus analizuojantis mokslas, pasak Živilės, labai įdomus ir padeda bet kokiame profesiniame kelyje.
Šiandien didelė dalis žurnalistinių tyrimų parengti analizuojant didžiules duomenų bazes, tad išklausyti matematikos, statistikos kursai panevėžietei suteikė reikiamų žinių ir visapusišką išsilavinimą, nuo kurio žurnalisto profesija neatsiejama.
„Sociologija buvo labai gerai apgalvotas žingsnis prieš kitas – žurnalistikos magistro – studijas“, – pasakojo Živilė.
Karjerą žiniasklaidoje mergina suplanavo dar vaikystėje, o to, kad ši atves iki Jungtinių Amerikos Valstijų, taip anksti nuspėti negalėjo.
Į geriausias žurnalistikos studijas JAV siūlantį Misūrio universitetą mergina išvažiavo gavusi „Fulbright“ stipendiją pirmiesiems studijų metams.
Prestižinėje aukštojo mokslo įstaigoje veikti buvo ką – intensyvias studijas lydėjo praktika, „užkoduota“ ir universiteto pavadinime. Trumpesnis Misūrio universiteto vardas Mizzou reiškia ir metodo būdą – mokymąsi per praktiką.
Mažame miestelyje užaugusi, baigusi nedidelę mokyklą, Ž. Raškauskaitė išpildė savo svajonę studijuoti JAV.
Tad nuo pat pirmos dienos JAV Živilė pradėjo dirbti radijuje. Vėliau jį pakeitė darbas televizijoje, rengiant reportažus žinioms.
„Mums buvo aiškiai pasakyta, kad iš svetur atvykusiems studentams nebus jokių nuolaidų: privalai žaibiškai perprasti vietos sistemą, žinoti įstatymus, galiausiai tarties akcentas ekrane yra taip pat netoleruojamas. Streso tikrai buvo daug, bet tokio teigiamo, raginančio tobulėti“, – studijų JAV pradžią prisiminė Ž. Raškauskaitė.
Įveikti iššūkius naujoje aplinkoje padėjo akademinėje ir profesinėje veikloje didžiulę patirtį sukaupę dėstytojai. Jie, nors itin reiklūs, su studentais bendravo atvirai, buvo linkę padėti. Turbūt dėl to su daugeliu jų diskusijos iš auditorijų neretai persikeldavo į jaukias vietas mieste ir baigdavosi pokalbiais prie kavos.
Visgi geriausiai vienas kitą suprato iš užsienio ar kitų valstijų atvykę studentai. Greitai susiformavusiame naujų draugų rate valandų valandas vykdavo diskusijos apie žiniasklaidą, naujus projektus. Tokie pokalbiai neretai užsitęsdavo iki paryčių.
Su naujais bičiuliais Živilė lankydavosi ir amerikietiško futbolo varžybose. Jos, anot pašnekovės, sulaukdavo daug dėmesio – per rungtynes stadionas, kuriame telpa daugiau nei 70 000 žmonių, būdavo perpildytas komandų marškinėliais vilkinčių sirgalių, čia susirinkdavusių nuo ankstyvo ryto.
JAV iki universitetuose vykstančių varžybų pradžios įprasta statytis palapines, gaminti kepsnius, klausytis muzikos, žaisti žaidimus. Dažnai tai ne tik draugų, bet ir visos šeimos šventė – ypač, jeigu tėvai – to paties universiteto absolventai.
Kadangi studijos JAV brangios, Ž. Raškauskaitė vien mokslais negalėjo apsiriboti. Universitete mergina dirbo dokumentinės žurnalistikos profesoriaus asistente – vesdavo seminarus bei padėdavo ruoštis paskaitoms apie dokumentiką, įvairias filmavimo technikas. Taip pat prodiusavo radijo ir televizijos pokalbių laidą apie pasaulio naujienas.
Kadangi studijos JAV brangios, Ž. Raškauskaitė negalėjo apsiriboti vien mokslais. Universitete mergina dirbo dokumentinės žurnalistikos profesoriaus asistente.
Pašnekovės teigimu, siekiant pripažinimo darbe, reikia išmokti savo nuomonę išsakyti garsiai ir aiškiai. Tokie iniciatyvūs ir drąsūs darbuotojai lenkia tyliai biuro kampučiuose sėdinčius genijus, kurie, jeigu patys neprabyla, deja, greitai pamirštami.
JAV, kitaip nei Lietuvoje, darbovietėse ne itin leidžiamasi į draugystes, labiau laikomasi kolegiškų santykių. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Vienoje jų „Voice of America“ Živilė atliko praktiką. Vašingtone įsikūrusioje milžiniškoje žiniasklaidos kompanijoje viskas taip sustyguota, kad kiekvienas turi aiškiai žinoti savo pareigas ir jas atlikti laiku.
Kita vertus, darbdaviai deda daug pastangų ir laiko į komandos formavimą. Komunikuojant ir bendradarbiaujant kuriama pozityvi biuro aplinka.
„Kai koridoriuje susitikusi organizacijos direktorė į tave kreipiasi vardu ir paklausia, kaip sekasi su dabartiniu projektu, iš karto pasijunti geriau, nes žinai, kad tavo darbas rūpi ir kitiems“, – įspūdžiai dalijosi Ž. Raškauskaitė.
Dauguma lietuvių JAV mato kaip galimybių šalį. Praėjusiame šimtmetyje čia prieglobstį rado nuo persekiojimų kenčiantys tautiečiai, o šiandien į Naująjį žemyną plūsta profesinių ambicijų vedini lietuviai, įtikėję amerikietiškos svajonės idėja.
Visgi norintieji tą svajonę pasiekti ir įsitvirtinti turi nusiteikti ilgam ir sunkiam darbui. Pasak Ž. Raškauskaitės, tapti geriausiu įmanoma, tačiau to siekiantiems svetimšaliams tenka dirbti du ar tris kartus daugiau nei vietiniams. Konkurencija JAV be galo stipri.
Prieš atvykdama į Ameriką Živilė buvo tikra, jog ši šalis – itin atvira ir tolerantiška. Realybė pasirodė kiek kitokia.
Šios milžiniškos šalies įvaizdžiui susiformuoti daugiausia įtakos turėjo didieji miestai – Niujorkas, Vašingtonas, Los Andželas ar Majamis.
„Tai – didelių svajonių ir ambicijų miestai. Juose, iš vienos pusės, lengva jaustis tarsi namuose, tačiau lygiai taip pat labai paprasta pajusti visišką vienatvę. Čia apstu motyvuotų žmonių, pasiryžusių padaryti viską dėl savo tikslo. Daug iš jų vietoj nuoširdaus bendravimo ieško naudingų ryšių, tad kartais šypsenos ir pokalbiai ima slėgti bei varginti“, – atvira gyvenimo JAV skonio paragavusi Živilė.
Visgi, anot jos, dideli miestai įkvepia, nes kiekvienas sutiktas žmogus įneša kažką naujo į gyvenimą.
Nutolus nuo multikultūralizmo centrų įspūdis keičiasi. Juk JAV ne vien turistų lankomi didmiesčiai. Tai – 50-ies labai skirtingų valstijų darinys. Toliau nuo milijoninių miestų, periferijoje, itin ryškus visuomenės pasidalijimas.
Kai kuriuose regionuose jį atspindi dabartinio prezidento Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos šūkiu tapęs „Pirmiausia – Amerika“ požiūris. Pasak Ž. Raškauskaitės, dalis amerikiečių taip didžiuojasi savo šalimi, jog pamiršta apie likusį pasaulį – nesistengia susipažinti su skirtingomis kultūromis, pažinti kitus tikėjimus išpažįstančius žmones.
Trys studijų ir darbo metai JAV Ž. Raškauskaitei leido ne tik pajusti akademinio bei profesinio gyvenimo subtilybes, bet ir pastebėti esminius amerikiečių ir lietuvių skirtumus.
Trys studijų ir darbo metai JAV Ž. Raškauskaitei leido ne tik pajusti akademinio bei profesinio gyvenimo subtilybes, bet ir pastebėti esminius amerikiečių ir lietuvių skirtumus.
Amerikiečiai – daug laisvesni, mažiau gėdijasi ko nors nežinodami, nebijo klausti ar pasijuokti iš savęs.
Živilė įsitikinusi: Lietuvoje be galo daug veiklių, puikių idėjų turinčių žmonių, užsiimančių tiek kūryba, tiek moksline veikla. Tokius reikia skatinti ir daugiau apie juos kalbėti. Taip pat dažniau akcentuoti ir Lietuvos grožį bei stiprybę.
„Jeigu kas Lietuvoje nuvilia, tai ne maža šalis, o siaurai mąstantys žmonės ir tas į kraują įaugęs pesimizmas. Norisi daugiau laisvumo, platesnio požiūrio į pasaulį bei elementaraus suvokimo, kad pasisveikinimas ir šypsena – normalūs gestai“,– teigė Ž. Raškauskaitė.
Studijų ir darbo JAV galimybes išbandžiusiai merginai Lietuva visada buvo ir liks namais, kuriuose būti gera, o dirbti jos labui šiandieniame globaliame pasaulyje galima iš bet kurios pasaulio vietos.
Šiuo metu Živilė rengia užsienio naujienas vieno Lietuvos televizijos kanalo informacinei laidai. Tai – nuolatinis žurnalistės darbas, kuriuo užsiima kelias dienas dienas per savaitę. Likusį laiką pašnekovė skiria asmeniniams projektams – įvairaus pobūdžio tekstams rašyti, knygoms redaguoti, internetinių tinklalapių tekstams kurti.
Visgi panevėžietės siekis ir ateities vizija – darbas tarptautinėje žiniasklaidoje, kurioje norėtų pasakoti apie Baltijos šalis ar užsiimti projektais už Atlanto.
„Užaugau mažame miestelyje, baigiau nedidelę mokyklą. Neprisimenu savęs galvojančios, kad man tai nepatinka, bet prisimenu mąstant apie kitas šalis. Dideli miestai ir jų dangoraižiai mane įkvepia – knieti sužinoti juose esančių žmonių istorijas, o ten jų be galo daug“, – dalijosi didelių profesinių ambicijų turinti mergina.
Siekiant papasakoti gerą istoriją, noro nepakanka – reikia nuolat aštrinti plunksną ir karts nuo karto pasisemti įkvėpimo.
Živilę labiausiai įkvepia žmonės, siekiantys pažinimo. Pavyzdžiui, Kristoferis Kirklis, išvykęs į Sacharos dykumą susipažinti su vietine kultūra ir muzika ir pastatęs filmą apie migraciją regione. Motyvuoja ir žmonių drąsa – tokia, kokią rodo režisierius Pieteris Jan De Pue, nepabijojęs Talibano bei neramumų Afganistane, grįžęs į karo plėšomą valstybę tam, kad užbaigtų pasakoti istoriją apie ten gyvenančius žmones.
Įkvėpimo mergina semiasi ir Alesandro Bariko knygose bei Mikaelio Mūro dokumentiniuose filmuose.
„Svarbiausia bent kartą pabandyti baimes paversti pergalėmis“, – įsitikinusi drąsiai svajoti nebijanti mergina.
Pasak Ž. Raškauskaitės, tradiciniais tikslais neapsiribojančius draugus ar šeimos narius reikėtų ne atkalbinėti, o, priešingai – skatinti. Priminti jiems, jog pakeisti darbą, pasiimti atostogas knygai rašyti ar išvykti mėnesio atostogų ir savanoriauti nevyriausybinėje organizacijoje – normalu. Ir ji pati teigia esanti dėkinga artimiesiems, kurie, pristigus įkvėpimo, įžiebia naujos energijos ir neleidžia sustoti pusiaukelėje.
„Visada lengviau pasakyti „ai, nieko nepakeisiu, nepasieksiu“, nei imti ir ką nors padaryti. Neikime lengviausiu keliu“, – nusiteikusi Živilė.
Komentarai
-
- saunuole
- 16:04 2017.08.18
-
- Alė
- 09:59 2017.08.19
Rodyti visus komentarus (2)puiki mergina, tik ji ne paneveziete, o panevezio raj. gyventoja. mokesi paistrio juozo zikaro gimnazijoje, buvo labai puiki mokine, sekmes studijose
Fainuolytė! Sėkmės tokiai pozityviai mielai merginai!