-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Praskolinom ir savo, ir vaikų gyvenimus“, – sako vietinių su gailesčiu lūšnynų milijonieriais kartais pavadinami varguoliai.
Į skolas įklimpusiems kaimo žmonėms baisiausia, kad į tokį liūną tik per savo patiklumą buvo įstumti ne kokio svetimo žmogaus, o pažįstamo.
„Va ką reiškia pasitikėti darbdaviu, kuris dar ir buvo tavo draugas, ir bendramokslis“, – atsiduso Panevėžio rajono Kairių kaime gyvenantis R. Pušnys.
„Buvo 2007-ieji. Sunkmetis, darbų nėra, o draugas pavadino dirbti pas jį Raguvos lentpjūvėje. Apsidžiaugiau“, – pamena 56-erių R. Pušnys.
Rimantas pasakoja sunkiai kirtęs mišką, po to medieną tekdavo supjauti, kamienai virsdavo lentomis, šakos – padėklais ir malkomis.
„O kai jau šiek tiek padirbau, darbdavys pasiūlė man nupirkti verslo liudijimą. Paaiškino, kad verslo liudijimas atneš naudą abiem, nes valstybei tada mokėsime mažesnius mokesčius, daugiau pinigų liks mums“, – buvusio darbdavio pažadų nepamiršo R. Pušnys.
Jis pripažįsta pernelyg ir nesigilinęs į detales.
Jau ne vienerius metus skolą už savo patiklumą valstybei mokantis R. Pušnys buvo šokiruotas, kai VMI sužinojo, kad liko išmokėti gerokai daugiau, nei pats buvo apskaičiavęs. P. Žodonio nuotr.
Verslo liudijimą jam išpirkęs darbdavys, jis pratęsdavęs ir jo galiojimą, o pačiam Rimantui tereikėję padėti parašą.
Vėliau jau kaip savarankiškas verslininkas R. Pušnys sako parašus dėjęs ant darbdavio jam po nosim pakišamų medienos pirkimo–pardavimo sutarčių.
Rimantas sako patikėjęs darbdavio pasakojimu, esą medienos pardavimų sumos pernelyg menkos, mokesčių valstybei nuo jų nereikia atskaičiuoti.
„Vienu metu suabejojau, ar tikrai draugas manęs nepakišinėja. Pasakiau jam tai. Išgirdau, kad viskas bus sutvarkyta. Pamaniau, gudrus, veiklus žmogus, išsisuks“, – pats stebėdamasis, kaip galėjo aklai pasitikėti, pripažįsta R. Pušnys.
Rimanto nuogąstavimai netruko pasitvirtinti.
Po trejų metų jis, kaip verslininkas, dirbantis pagal verslo liudijimą, perkantis medieną ir prekiaujantis jos gaminiais, sulaukė Mokesčių inspekcijos reikalavimo valstybei sumokėti 20 tūkstančių litų.
R. Pušnys su gautu raštu nupėdino pas darbdavį aiškintis, o šis pareiškė, kad įvyko nesusipratimas, patarė nekreipti į dėmesio.
„Įkliuvau ne aš vienas. Dirbti pagal verslo liudijimus tas pats darbdavys buvo įkalbėjęs dar porą dešimčių žmonių. Raginimus sumokėti valstybei mokesčius gavome visi“, – daugiau nei dešimties metų įvykį su skausmu prisimena R. Pušnys.
Rimantas tikina, kad jo darbdavys tuomet susiieškojo advokatą, šis bandė išgelbėti tariamą verslininką nuo valstybei priskaičiuotų mokesčių, tačiau teismas tokių varguolių nepasigailėjo.
„Tada mūsų darbdavys pareiškė niekuo negalintis padėti, nusiplovė rankas ir paliko mus basus ant ledo“, – baisėjosi R. Pušnys.
Didžiausios skolos pakibo ant R. Pušnio ir ant A. Jakubausko. Šie ryžosi per teismus įrodyti buvę apgauti ir pabandyti vaduotis nuo skolų.
Tačiau įrodyti apgavystės nepavyko – juk parašus ant pirkimo–pardavimo dokumentų dėjo patys.
„Kiek sumokėjau advokatams, kiek teko pakloti mokant žyminius mokesčius teismams, būčiau išmokėjęs tą 20 tūkstančių litų skolą, kurią dabar moku eurais. Tačiau jaučiausi apgautas ir norėjau tai įrodyti. Deja, nepavyko“, – karčia patirtimi dalijasi R. Pušnys.
Šiuo metu jis dirba aplinkos tvarkytojo darbą, o iš gaunamo minimalaus atlyginimo kas mėnesį atskaičiuojama po 100 eurų skolai padengti.
Rimantas teigia nuolat skaičiuojantis, kiek sumažėjo jo skola, bet štai neseniai nuėjęs į Valstybinę mokesčių inspekciją deklaruoti pajamų nustėro išgirdęs, kad tebėra skolingas jam kosminę sumą – apie 7000 eurų.
Pats buvo apskaičiavęs gerokai mažesnę – 5000 eurų skolą.
„Man greit bus 57 metai. Baisu pasidarė, kad skolingas ne tik pensijos sulauksiu, bet ir numirsiu skolose“, – krimtosi R. Pušnys.
Paklaustas, ar pas jį apgavusį verslininką kirsdamas ir tvarkydamas mišką bent jau buvo uždirbęs tiek, kiek per savo žioplumą dabar turi grąžinti valstybei, Rimantas tik ranka numoja.
„Kur tau! Nė iš tolo tiek neuždirbau. Tokie pinigai man būtų labai dideli“, – sako R. Pušnys.
J. Jakubauskienei graudu, kad su vyru praskolino net tuomet dar negimusius savo vaikus. P. Židonio nuotr.
Kaip per pasitikėjimą darbdaviu praskolino savo su vyru ir tuomet dar negimusių savo vaikų gyvenimus, pasakojo ir J. Jakubauskienė.
Jos šeima gyvena netoli Raguvos esančiame Putiliškių kaime.
2008-aisiais ji ir tuomet dar būsimasis sutuoktinis Airidas įsidarbino Raguvos lentpjūvėje. Jauni žmonės džiaugėsi galimybe bent kiek užsidirbti.
Pasibaigus darbo dienai, gaudavo tai 25, tai 30 litų. Lentpjūvės savininkas ir juodu paragino išsiimti verslo liudijimus.
Juos turėdami, kaip ir R. Pušnys, darbdavio prašomi Janina ir Airidas taip pat pasirašinėjo žaliavos pirkimo bei medienos gaminių pardavimo dokumentus.
Ilgai netrukus, VMI ir šiems atsiuntė reikalavimus mokėti mokesčius.
„Nebeatsimenu, kokia mūsų skola buvo litais, tačiau gerai žinau, kad pasikeitus pinigams šiandien aš valstybei tebesu skolinga 8000, vyras – 6000 eurų“, – dėl savo patiklumo graužiasi J. Jakubauskienė.
Ji šiuo metu augina mažą dukrytę, vyresnėlis jų sūnus neįgalus.
Kadangi šeima gyvena iš jų vaikui mokamos neįgalumo pašalpos bei vyro uždirbamo minimalaus atlygio, Jakubauskų skola šiuo metu įšaldyta.
„Kitaip neišgyventume“, – atsiduso Janina.
Tai, kad Jakubauskų skola įšaldyta, nereiškia, kad ji kada nors bus nubraukta.
Jei šeimos pajamos padidės, turės vėl pradėti mokėti skolą valstybei.
„Praskolinom ir save, ir vaikus,“ – sau negali atleisti J. Jakubauskienė.
Anot skolininkės, vargu ar jos šeima kada įgis savo namus, automobilį. Netgi jei tam ir sukrapštytų pinigų, įsigytas turtas kaipmat būtų areštuotas, galbūt ir parduotas, o pinigai atiduoti skolai padengti.
Tokią pat savo ateitį piešia ir R. Pušnys.
Ar išties R. Pušnio skola valstybei ne mažėja, o auga, VMI paaiškinimo nepateikė motyvuodama, kad apie privatų žmogų neturi teisės teikti jokių duomenų.
Pasak VMI, pats R. Pušnys privalo pateikti raštišką prašymą, kad būtų konkrečiai nurodytas jam tenkančios skolos dydis ir iš ko susidaro toji skola.
