-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kultūros ir poilsio parke ūžia Vasarvidžio šventė.
Prie jos vartų nusiprausę rengėjų paruoštu vandeniu, nusišluostę drobiniu rankšluosčiu šventės dalyviai pasiners į ritualų ir apeigų, linksmybių ir edukacinių programų sūkurį.
Tautinio bei kultūrinio paveldo puoselėtojai, amatininkai, menininkai, prekybininkai laukia mugėje.
O joje pasižmonėjus verta sdalyvauti edukacinėse programose, piešti baltiškus ženklus ant drobės, pasigaminti skirtukų knygoms, iš laukinių gėlių nusipinti vainikų, pasimokyti Angoros ožkų vilnos vėlimo meno, pasiklausyti žolininkų pasakojimų apie augalų gydomąsias galias, apsilankyti paslaptingame vaidilučių kieme, įvairiose ritualinėse apeigose ir kt.
Mažiausiems šventės dalyviams Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriai paruošė spektaklį „Liūdna linksma pasaka“.
Renginyje koncertines programas pristato Panevėžio bendruomenių rūmų kolektyvai „Austėja“, „Miestelėnai“, „Grandinėlė“, „Linas“, „Sidabra“, „Verdenė“, „Gija“, folkloro kolektyvas „Pulkelis“, choras „Čiūto“.
Scenoje pasirodys ir atlikėja Jurga Šeduikytė su grupe.
Nuo 21 val. tradiciškai sveikinami Jonai ir Janinos, Nevėžio upe plukdomi vainikėliai, ieškomas paparčio žiedas.
O ištvermingiausieji renginio dalyviai kojas miklins naktišokiuose su alternatyvios muzikos grupe „Kamanių šilelis“.
P. ŽIDONIO nuotr.
Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, manyta, kad ji stebuklinga.
Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Jono vardu.
Joninių išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių.
Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu.
Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų.
Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.
Nupinti žolynų vainikai buvo plukdomi upėmis. Jeigu vaikino ir merginos vainikai susitinka – geras ženklas.
Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.
P. ŽIDONIO nuotr.
Joninių naktį garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.
Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas.
Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų mintis, todėl žino visas paslaptis, supranta paukščių kalbą. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu neatsigrįžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis.
Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.
Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, gąsdins piktosios miško dvasios, todėl reikia būti drąsiam, susikaupti ir nesigręžioti.
