Audrius Skačkauskas. "Sekundės" nuotr.

Padėkos malda

Padėkos malda

Kas aš toks, kad kalbėčiau apie Dievą, bet pabandysiu.

Mano prosenelė nebuvo uoli katalikė. Į bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventes, ne visuomet laikydavosi pasninko ir manęs negąsdindavo Dievo pykčiu. Tačiau kiekvieną vakarą, atsisėdusi lovoje ir pasirėmusi pavargusią nugarą dviem pagalvėmis, melsdavosi. Buvau mažas ir tai mane smarkiai baugino. Tokį uolų meldimąsi buvau kelis kartus matęs prie pašarvoto velionio, todėl manydavau, kad prosenelė šįvakar susiruošė mirti ir kalba atsisveikinimo maldą.

Nežinojau, kaip jai sutrukdyti „iškeliauti į rojų“, todėl susigalvodavau kokių nors neatidėliotinų klausimų ir, įslinkęs į jos kambarį, bandydavau nutraukti tą ceremoniją. Prosenelė atsakydavo ne iš karto. Pabaigdavo maldą, tada nuramindavo mano keistą smalsumą, o kartu ir mane:

Eik miegoti, nebijok. Tuoj pabaigsiu melstis ir pati eisiu – visada tyliai sušnabždėdavo tokiu ramiu, pavargusiu balsu.

Ir aš tikėjau, kad šį vakarą ji nemirs, todėl ramiai užsnūsdavau senoje medinėje lovoje.

Kai paaugau ir ji visai netikėtai mirė ligoninėje, man kilo dar daugiau klausimų.

Niekaip nesupratau, kodėl taip atsitiko.

Plačiau skaitykite lapkričio 29-osios, penktadienio „Sekundės“ numeryje.

Komentarai

  • o kodėl perkūnas trenkia į bažnyčias, reiškia, kad niekas tų maldų neklauso. O durniai tiki į dievą, kurio niekas nematė ir neša paskutinius euriukus.

    • absoliuciai sutinku su Jonu

      • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų