„Sekundės“ archyvo nuotr.

Žmones su negalia kvies į socialines dirbtuves

Panevėžys rengiasi įkurti bent dvejas vadinamąsias socialines dirbtuves, kuriose dirbtų turintys psichinę ar intelekto negalią žmonės. Lietuvoje jau veikia kone trys dešimtys tokių dirbtuvių. Jose turintieji negalią ir suka medų, ir gamina sąsiuvinius mokykloms.

Dažnas panevėžietis jau yra ragavęs Jaunuolių dienos centro lankytojų verdamos kvapios kavos.
Prieš ketverius metus startavęs šios įstaigos projektas „Solidarumo kava“ – bene žinomiausias mieste, suteikęs galimybę protinę negalią turintiems žmonėms dirbti. Jie virė kavą, vaišino ja praeivius miesto parkuose, kvietė kavos ir į savo įstaigos patalpas Kranto gatvėje – išmoko dirbti ir baristais, ir padavėjais.
Jau kitąmet Panevėžyje planuojama į darbo rinką įtraukti daugiau turinčiųjų negalią.

Dirbs už kompensaciją

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Panevėžyje registruota 915 asmenų, turinčių psichikos ar intelekto negalią.
Ministerija rengiasi skelbti konkursą savivaldybėms teikti paraiškas dėl socialinių dirbtuvių įkūrimo.
Panevėžio savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus vedėjos Audronės Grainienės teigimu, Aukštaitijos sostinėje planuojama įsteigti dvejas tokias dirbtuves.
Kiekvienoje jų būtų sudaryta galimybė dirbti ne mažiau nei po dešimt asmenų, turinčių protinę negalią.
Socialinių dirbtuvių specialistų komandą sudarytų socialinis darbuotojas bei individualios priežiūros specialistas, meistras ir rinkodaros specialistas.
Iš šių etatų dviem išlaikyti finansavimą skirtų valstybė.
„Kryptingai einama prie to, kad ir protinę negalią turintis žmogus galėtų būti aktyvus darbinėje veikloje. Socialinėse dirbtuvėse neįgalieji atliktų darbus, nereikalaujančius didelės kompetencijos“, – komentavo A. Grainienė.
Tokių dirbtuvių dalyvis už savo darbą gautų ne atlyginimą, o vadinamąją kompensaciją – nuo 38 eurų.
Pasak vedėjos, šiuo metu laukiama, kada ministerija paskelbs startą savivaldybėms teikti paraiškas. Planuojama, jog socialinės dirbtuvės Panevėžyje veiklą pradėtų jau ateinančiais metais.
„Pas mus dar kartais galvojama, kad protinę negalią turintys žmonės nesugebėtų būti reikalingi visuomenei, bet praktika rodo, kad jų indėlis į miesto, bendruomenės ir visuomenės gyvenimą irgi svarbus“, – sako A. Grainienė.

Nuo medaus iki sąsiuvinių

Lietuvoje pirmosios socialinės dirbtuvės pradėtos steigti prieš trejus metus. Šiuo metu jų visoje šalyje veikia 27-ios.
Galimybę Panevėžio jaunuolių dienos centre įkurti socialines dirbtuves matanti įstaigos direktorė Lina Trebienė pasakoja tokių jau aplankiusi apie dešimtį.
„Svarbiausia išsigryninti, ką tokiose dirbtuvėse galima gaminti arba kokias paslaugas teikti, kad turintieji protinę negalią ne tik galėtų labai gerai atlikti darbą, bet jų gaminiai ar paslaugos būtų reikalingi klientams. Mes tikrai nesiekiame dirbti tik dėl darbo. Norime, kad darbas būtų patrauklus visuomenei ir ji pamatytų, jog turintieji protinę ar intelekto negalią geba įsilieti į darbo rinką“, – teigia L. Trebienė.
Tokiose dirbtuvėse darbuojasi po ne mažiau kaip 10 asmenų. Jų darbas trunka nuo 2 iki 6 valandų per dieną pagal kiekvieno galimybes.
Neįgaliųjų darbą koordinuoja keturių specialistų komanda.
Trakuose įkurtų socialinių dirbtuvių dalyviai dirba su bitėmis: neįgalieji patys suka medų, rengia edukacinius užsiėmimus apie medų.
Kaune viešosios įstaigos „Tapk laisvas“ darbuotojai kuria rankdarbius ir juos pardavinėja.
Kitose Kauno dirbtuvėse „Pilnos širdys“ gamina sąsiuvinius Valdorfo mokykloms.
L. Trebienė svarsto, jog Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojams jau išmokus virti kavą, būtų galima įkurti ir tikrą kavinę, kur panevėžiečiai galėtų užbėgti išgerti kavos, išvirtos žmonių, turinčių, pavyzdžiui, Dauno sindromą ar autizmo sutrikimą.
„Didelė svajonė turėti tokią kavinukę ir galbūt greta net rankdarbių parduotuvėlę. Mūsų lankytojai jau tapę tikrai profesionaliais baristais, geba kavą išvirti skanią, konkurencingą miesto kavinėms. Bet savo oficialios kavinės neturime“, – svarsto direktorė.

Lina Trebienė. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Iššūkis – rasti tinkamą darbą

Panevėžio jaunuolių dienos centrą šiuo metu lanko 70 panevėžiečių.
Direktorės nuomone, jie visi, nepaisant negalios, galėtų dirbti socialinėse dirbtuvėse.
„Pirmiausia didelis iššūkis kyla specialistams atrasti kiekvienam tinkamą darbą. Žmogus net ir turėdamas labai sunkią negalią gali dirbti, pavyzdžiui, kopijuoti dokumentus, būti kurjeru“, – įsitikinusi L. Trebienė.
Ji teigia matanti ne vieną socialinių dirbtuvių kryptį.
Jau dabar Jaunuolių dienos centro keramikos studijoje turintieji protinę negalią kuria funkcionalius keramikos dirbinius – indus, vazas. Rankdarbių studijoje gaminama ir bižuterija, stalo puošybos elementai, namų kvapai, muilai, žvakės – produktai, pasak L. Trebienės, atrodo konkurencingi ir juos būtų galima parduoti.
„Turime nemažai rankų, kurios gali rūšiuoti, lankstyti, pakuoti, galėtume iš verslininkų gauti mažų užduočių, kur reikia daug kruopštumo, pavyzdžiui, supakuoti vienkartinius rankšluosčius kirpykloms ar sulankstyti dėžutes picoms“, – mano direktorė.
Kiek iš tiesų Panevėžyje gyvena protinę negalią turinčių žmonių, pasak L. Trebienės, tikrą statistiką rasti sunku. Mat nemažai tokių žmonių tiesiog užsidarę namuose.
„Bei jei Panevėžyje būtų įkurtos socialinės dirbtuvės, neabejoju, kad atsirastų nemažai neįgaliųjų, norinčių jose dirbti ir užsidirbti. Dažnai girdime darbdavių nusiskundimų, kad mažėja motyvuotų darbuotojų. Turintis negalią žmogus, anaiptol, yra labai motyvuotas dirbti, tik reikia jam surasti darbą pagal galimybes“, – pabrėžia L. Trebienė.

Sėkmės istorija tik viena

Nors Jaunuolių dienos centro komanda, bendraudama su darbdaviais, pasak direktorės, jau penkerius metus intensyviai savo neįgaliems lankytojams ieško darbo, kol kas gali pasidžiaugti tik viena sėkmės istorija.
Sutrikusio intelekto mergina maždaug prieš porą metų, tarpininkaujama centro specialistų, įsidarbino šeimos viešbutyje.
Iki tol ji netrumpai buvo Užimtumo tarnybos kliente.
Mergina turi ir kalbos, ir suvokimo sutrikimų.
„Jei kartais jai kyla sunkumų su darbdaviu, mes tarpininkaujam“, – sako L. Trebienė.
Direktorė svarsto, kad turintiesiems psichinę ar intelekto negalią didžiausiu barjeru ieškant darbo tampa visuomenėje vis dar jaučiama stigma tokių žmonių atžvilgiu: ar tikrai galima jais pasitikėti, ar tinkamai atliks užduotį.
„Socialinių dirbtuvių misija turės būti tas stigmas naikinti. Užsienyje seniai matome labai daug dirbančių neįgaliųjų – prekybos centre surenka vežimėlius, padeda susikrauti prekes į krepšelius. Tokių paprastų nekvalifikuotų darbų apstu. Bet Lietuvoje labai reikėtų įstatymų priėmėjams sugalvoti modelius, kaip tie žmonės galėtų po truputį integruotis į darbo rinką“, – mano Jaunuolių dienos centro vadovė.