-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo pat gimimo tylos pasaulyje gyvenanti Panevėžio kurčiųjų centro vadovė Otilija Kolodenskytė-Di Fazio kitų metų rudenį į priešmokyklinę grupę leis taip pat negirdintį sūnų.Įtraukusis ugdymas atveria galimybes ir negalią turintiems vaikams mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, tačiau, Otilijos nuomone, tai nebūtinai geriausias pasirinkimas. Jai pačiai labai svarbu, kad mokytoja su negirdinčiu vaiku kalbėtų gestų kalba.
Išgirdus diagnozę, kad vaikas kurčias ar neprigirdi, dažnam tėvui slysta žemė iš po kojų.
Statistika rodo, kad maždaug 90 proc. klausos negalią turinčių vaikų gimsta būtent girdintiems tėvams.
Pasak Otilijos, tokie tėvai dažnai deda didžiules pastangas, kad negirdintis vaikas pradėtų kalbėti, vengia, kartais net draudžia mokytis bendrauti gestais.
O. Kolodenskytė-Di Fazio įsitikinusi: negirdintis vaikas, nemokantis nei šnekamosios lietuvių, nei savo gimtosios gestų kalbos, ateityje turės didelių iššūkių.
Pati Otilija negirdi nuo gimimo. Ji gimė negirdinčių tėvų šeimoje.
O. Kolodenskytė-Di Fazio mama, baigusi kurčiųjų mokyklą Vilniuje, atvyko gyventi ir dirbti į Panevėžį, į dabar jau uždarytą siuvyklą „Elkada“. Moteriai buvo skirtas nedidelis butas bendrabutyje Staniūnų gatvėje, kur daugiausia gyveno turintieji klausos negalią.
Čia gimė Otilija ir jos sesuo, ji taip pat negirdi.
Kaip sako pašnekovė, visa laimė, kad kai jai atėjo laikas mokytis, Panevėžyje atidaryta kurčiųjų mokykla.
„Puikiai pamenu, kaip iš mūsų, kurčiųjų, tyčiodavosi girdintys kiemo vaikai. Bet mokykloje buvau suprasta, jaučiausi tarp savų“, – pasakojo O. Kolodenskytė-Di Fazio.
Klausos negalia jai nesutrukdė siekti svajonių – moteris baigė Panevėžio kolegiją, tapo diplomuota buhaltere.
Daugiau kaip septynerius metus gyveno Belgijoje ir pusę metų Italijoje.
Nuvažiavusi į Bulgarijoje vykusį Europos kurčiųjų salės futbolo čempionatą, panevėžietė susipažino ir su gyvenimo meile – Milano kurčiųjų futbolo klubo „Real e Non Solo“ vartininku italu Salvatore Di Fazio.
Sutuoktiniu netrukus tapęs italas taip pat gyvena tylos pasaulyje.
Šeima iš pradžių gyvenimą bandė kurti saulėtoje Italijoje, bet galiausiai nusprendė, kad jų namais taps Aukštaitijos sostinė. Netrukus jų šeimą papildė ir sūnelis, kuris taip pat negirdi.
Visa Di Fazio šeima – Otilija, Salvatorė bei jųdviejų sūnelis – negirdintys nuo gimimo. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Otilija neslepia neramiai laukianti meto, kai sūnui teks praverti mokyklos duris.
Šiuo metu jis lanko darželio grupę Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje.
Anot mamos, vaikas joje jaučiasi puikiai, nes tiek su pedagogais, tiek su bendraamžiais gali bendrauti gestų kalba. Šios kalbos jis išmoko dar nesulaukęs nė metukų.
Kaip tvirtina Otilija, negirdinčiųjų šeimoje gimę mažyliai paprastai gestų kalbos išmoksta nuo kūdikystės. Tačiau jeigu abu tėvai girdintys, dažnai jie vengia mokyti atžalą kalbėti gestais, o kai kada net neleidžia bendrauti su tokio pat likimo vaikais.
„Mano sūnus labai drąsus. Jei gatvėje ar žaidimų aikštelėje pamato vaiką, nešiojantį klausos aparatą ar implantą, supranta, kad ir jis turi tokią pat negalią, tad nori bendrauti. Bet būna tėvų, kurie neleidžia bendrauti gestų kalba. Nenori, kad jų vaikas būtų identifikuojamas kaip negirdintis“, – pažymi O. Kolodenskytė-Di Fazio.
Pasak pašnekovės, kai kurie tėvai mano, kad per operaciją įdėjus kochlearinius implantus, jų vaikas girdės taip, kaip girdintieji.
Visgi, tvirtina Otilija, jokios medicininės priemonės negali visiškai kompensuoti prarastos klausos. Jeigu žmogus, turintis klausos aparatą ar implantą, bendrauja akis į akį, jis gali puikiai suprasti, bet kai supa didelė auditorija, pavyzdžiui, klasėje, jam sudėtinga – specialios sistemos leidžia girdėti, ką kalba mokytojas, bet kas vyksta klasėje, vaikas negirdi.
„Bendrojo ugdymo mokyklose ne visi mokytojai geba ir nori prisitaikyti prie tokio vaiko, jau nekalbant apie klasės draugus. Neretai prasideda pašaipos, patyčios. Viena mergaitė, neištvėrusi patyčių, pradėjo mokytis gestų kalbos, kad galėtų pereiti į Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą. Tėvai ją leido į bendrojo ugdymo mokyklą norėdami gero, bet per vėlai suprato savo klaidą. Baisu, kad mokykloje patirtos patyčios, pažeminimai vėliau lydi visą gyvenimą, todėl turintieji klausos negalią atsiriboja nuo girdinčiųjų bendruomenės“, – pasakojo O. Kolodenskytė-Di Fazio.
„Gaila, kad girdintys tėvai, užuot patys mokęsi gestų kalbos, savo atžalas verčia kalbėti, deda klausos aparatus ar kochlearinius implantus ir tikisi, kad jų vaikai bus tokie pat kaip girdintieji. Nereikia savęs apgaudinėti – taip neįvyks.“
O. Kolodenskytė-Di Fazio
Įtraukusis ugdymas klausos negalią turintiesiems leidžia mokytis kartu su sveikaisiais, tačiau, pašnekovės nuomone, ar negirdintis vaikas jaučiasi gerai girdinčiųjų pasaulyje, kitas klausimas.
Ji pasakoja artimoje aplinkoje turinti pavyzdį, kai negirdintis berniukas net tris kartus buvo paliktas antrais metais tik todėl, kad negeba suprasti informacijos.
Pasak Otilijos, jei vaikas mokėtų gestų kalbą, pasaulis jam būtų suprantamesnis ir atviresnis. Todėl kurčiųjų ir girdinčiųjų šeimose negirdintys vaikai auga ir vystosi labai skirtingai. Tokia situacija, pašnekovės teigimu, yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Gaila, kad girdintys tėvai, užuot patys mokęsi gestų kalbos, savo atžalas verčia kalbėti, deda klausos aparatus ar kochlearinius implantus ir tikisi, kad jų vaikai bus tokie pat kaip girdintieji. Nereikia savęs apgaudinėti – taip neįvyks. Tėvai turi skatinti vaiką bendrauti gimtąja gestų kalba, kad jis turėtų įrankį save atskleisti, išsakyti savo jausmus, plačiau suvokti pasaulį“, – mano O. Kolodenskytė-Di Fazio.
Anot jos, dar nuo sovietmečio likęs iškreiptas požiūris į negirdinčiuosius. Vis dar gaji stigma, kad jie prastesni, kvailesni, netgi vartojamas žeidžiantis kurčnebylių terminas.
„Bet negirdintys turi savo kalbą – gestų, dalis jų gali „girdėti“ iš lūpų. Gestų kalba yra dalis kurčiųjų bendruomenės tapatybės ir jos gėdytis tikrai nereikia. Kurtieji yra tokie patys kaip ir girdintieji – kuria šeimas, augina vaikus, dirba mėgstamus darbus, turi savo verslus“, – kalbėjo Panevėžio kurčiųjų centro vadovė.
O. Kolodenskytės-Di Fazio teigimu, liūdna, bet gestų kalbą moka ne visi pedagogai, dirbantys su negirdinčiais vaikais, netgi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje.
Nors tokios prievolės nėra, mat visuomet galima pasitelkti gestų kalbos vertėją, vaiko rezultatai daug priklauso nuo to, ar jam pavyko užmegzti glaudų ryšį su mokytoju.
„Kolegijoje ar universitete vertėjas yra išeitis, bet kol vaikas mažas, jam reikia artimo santykio su mokytoju. Jei pedagogas nemoka gestų kalbos, vaikas ryšį užmegs ne su juo, o su gestų kalbos vertėju“, – įsitikinusi panevėžietė.
Anot pašnekovės, gestų pagrindų galima išmokti per tris mėnesius.
„Džiaugiuosi, kad nors ir vėlai, kai vaikams sukanka septyneri ar net keturiolika metų, tėvai visgi išdrįsta mokytis gestų kalbos“, – sako O. Kolodenskytė-Di Fazio.
Jos žiniomis, Panevėžio apskrityje yra apie šešios dešimtys negirdinčių vaikų, tačiau tik nedidelė jų dalis mokosi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje.
O Panevėžio negirdinčiųjų bendruomenė vienija apie 250 panevėžiečių ir šešias dešimtis rajono gyventojų.
