-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajone, vos už poros kilometrų nuo Skaistgirių važiuojant Pušaloto link, dėmesį patraukia kairėje kelio pusėje besidriekianti šimtamečių medžių alėja, o gerai įsižiūrėjus tolumoje matyti ir medinės dvaro kolonos.Kitados bajorų Jasenskių šeimai priklausęs, sovietmečiu nacionalizuotas, vėliau socialiniu daugiabučiu paverstas Pamiškės dvaras dabar – kultūros paveldo objektas, pagaliau sulaukęs tikrų šeimininkų.
Šiurpiais pasakojimais, kad jame šėlsta ranką prieš save pakėlusios vienos iš dvarininkaičių vėlė, vietos žmonės dar iki šiol pagąsdina vaikus.
„Dabar liko gal tik pusė dvarvietės. Nugriauta kalvė, nebėra didžiulės daržinės, kurioje mes, vaikai, šokinėdavom nuo palubės ant sukrauto šieno. Kad to nedaryčiau, o ir apskritai nevaikščiočiau po dvaro teritoriją, tėvai nesyk yra sakę, kad atsidūręs toje daržinėje pamatysiu kyšančius nusišovusios ar pasikorusios dvarininkaitės raudonus pirštus“, – pasakoja Pamiškės dvaro kaimynas Ksaveras Jasilionis.
Jau į aštuntą dešimtį metų įkopęs Ksaveras sako raudonų pirštų nematęs, bet jie tikrai audrino vaizduotę. Negali jis patvirtinti ir to, ar tikrai nusišovė, ar kitaip gyvenimą baigė dvaro panaitė, bet kalbos apie nelemtą jos gyvenimą sklido. Buvo kalbama, kad įsimylėjo dvaro kumetį ar kitą jos turtų nevertą jaunuolį, tėvai tokiai sąjungai priešinosi, tad mergina gyvenimą baigė tragiškai.
„Mano paties tėvas atsiminė dvaro poną. Man kėlė juoką tėvo pasakojimai, kad ponas ir jį, valstietį, vadindavęs ponu. Bent jau su mano tėvu ponas Jasenskis kalbėjo lietuviškai“, – teigė K. Jasilionis.
Iš tėvo bei kitų giminaičių girdėjęs, kad tasai Jasenskis labai gerai prižiūrėdavęs, tausodavęs gyvulius, net į atlaidus Pušalote važiuodavęs ne su pačiais geriausiais arkliais. Geriausieji, stipriausi buvo skirti darbams, ponas nenorėjo jų varginti pasivažinėjimais.
„Dar girdėjau, kad mano dėdė eidavo į Pamiškės dvarą talkon. Grįžęs girdavosi, kad po darbų ponas labai skaniu vynu vaišindavęs. Pats ponas to vyno negerdavo“, – giminaičio pasakojimą atkartojo K. Jasilionis.
Būtais ar pramanytais dvaro įvykiais aplinkinių vietovių gyventojai gąsdindavo vaikus. P. ŽIDONIO nuotr.
Apie dvaro šeimininkę K. Jasilionis sako nieko nežinantis, keista, bet niekas apie ją nekalbėdavęs. Sprendžia, kad ji galbūt gyveno Lenkijoje, kitame šeimai priklausiusiame dvare. Tačiau Ksavero vaikystėje buvo ne tik dažnai šnekama apie išnyrančius raudonus nusižudžiusios panaitės pirštus, bet ir apie dvare neva užkastus didžiulius lobius, kurių ponas nespėjo su savimi pasiimti, kai su vokiečių armija per Antrąjį pasaulinį karą traukėsi į Lenkiją. Kadangi pokariu pono niekas nebematė, visi įtikėjo, kad jis išvyko į Vakarus.
„Man kėlė juoką tėvo pasakojimai, kad ponas ir jį, valstietį, vadindavęs ponu.“
K. Jasilionis
Tuoj po karo Pamiškės dvaras nacionalizuotas, o jame, pasak K. Jasilionio, apgyvendino už sovietinę santvarką kovojusių ir žuvusių vyrų našles. Kiek pagyvenusios dvare, vėliau moterys persikėlė į joms kolūkio pastatytus namus.
„O tada pastogę dvare gaudavo tie, kas keliaudavo per Lietuvą ieškoti geresnio gyvenimo. Ieškodami geresnių algų, kilojosi iš vietos į vietą, trumpam apsigyvendami tai vieno, tai kito kolūkio suteikiamose patalpose. Nebesuskaičiuosi, kiek tokių žmonių gyveno Pamiškės dvare. Tie migrantai jį tiek nugyveno, kad vienų pastatų visai nebeliko, kiti tapo avariniais“, – pasakoja K. Jasilionis.
Ponų namą puošia medinės kolonos. P. ŽIDONIO nuotr.
K. Jasilionis mena, kad pasikeitus santvarkoms dvaras ir jo žemės priklausė Vėbrupės kolūkiui. Tasai kolūkis pasivadino gražiu pro šalį tekančio upelio vardu. Bėgant metams, kolūkis plėtėsi, prisijungė daugiau žemių ir persivadino Skaistgirių vardu.
K. Jasilionis pamena, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Pamiškės dvarą buvo atvykęs kažkuris iš tikrųjų jo šeimininkų palikuonių. Nepanoro jis atsiimti dvaro, matyt, dėl to, kad iš jo nebe kaži kas buvo likę.
„Kalvės, daržinės nebeliko, buvusio rūsio-ledainės liko tik mediniai pastatai. Plėsdamasis kolūkis išnaikino net didžiulį dvaro parką ir sodą, išpjovė medžius. Beje, daržinę baigė griauti prasiautęs uraganas Anatolijus. Mes dar pasidžiaugėm, kad nebeliko baisaus buvusios apgriautos fermos vaizdo“, – teigė dvarvietės kaimynas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kultūros paveldo specialistų duomenys byloja, kad šiuo metu iš Pamiškės dvaro, kuris kadaise turėjo ir Paliesės pavadinimą, likęs ponų namas, prie jo prijungta oficina, arklidė, du svirnai ir akmenų rūsys be stogo.
Duomenų, kas buvo pirmieji šio dvaro savininkai, istorikams surinkti nepavyko. Žinoma, kad XIX amžiuje šį dvarą valdė Vaitiekus Jasenskis, kuris buvo 1863-iųjų metų sukilimo dalyvis. Po trejų metų dvaras perėjo į Konstantino Jasenskio rankas. Kokie šių vyrų ryšiai – nenustatyta. Pats paskutinis dvaro savininkas nurodomas Stanislovas Jasenskis.
Dvaras stūkso Paįstrio seniūnijos valdose. Jai vadovaujantis Virginijus Šležas pasakoja, jog 2010-aisiais jam tapus seniūnu, dvare gyveno penkios šeimos, keturiose krykštavo daug vaikų, penktasis buvo vienišius.
Gyventojams pradėjus skųstis, kad labai jau netvirtos rūmų sienos, ir baimintis griūvančių lubų, pakviesti statybų specialistai konstatavo, kad dvaro būklė avarinė. Panevėžio rajono savivaldybė įnamiams parūpino socialinius būstus kitose rajono vietose. Dabar jau bene dešimtmetį dvaras stūkso tuščias ir vienišas.
„Atsimenu du nemalonius su šio dvaro gyvavimu susijusius įvykius. Vieną kartą sulaukiau skambučio, jog nebėra vienos iš ponų namo kolonų. Išsigandau baisiausiai, ką dabar daryti. Greit paaiškėjo, kad koloną nuvertė teritoriją šienavęs, pavargęs ir į ją atsirėmęs vyriškis“, – pasakoja seniūnas.
Nuverstoji kolona greit atstatyta.
Kito nemalonaus atvejo būta, kai niekšai į dvarvietės šulinį pripylė fekalijų. Seniūnijai teko šulinį išvalyti.
„Dabar jau gal kokie treji metai, kai dvaras turi savininką ir mums nebetenka juo rūpintis“, – sakė V. Šležas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pamiškės dvarininke tapusi Giedrė Navikė teigė nelabai norinti dalintis šio išskirtinio pastato ateities planais. Ji pasiguodė daug vargo turėjusi, kol iškuopusi buvusių gyventojų palikimą. Dvarvietės pastatuose radusi tikrą sąvartyną, išardytas krosnis, išvogtas metalines jų detales.
„Bandysime atkurti dvarą pagal galimybes“, – „Sekundei“ sakė naujoji šeimininkė.
Pasukus medžių alėja link dvarvietės, atsiveria įspūdingos ponų namo kolonos, įdomiais išraitymais puošti langų apvadai.
Dalis rūmų langų išdaužyti, dalis – užkalti. Ant kai kurių išlikusios žaliuzės.
Rūsio-ledainės mūro pamatus dengia piktžolės, netoliese stūkso išlikusi nežinia kokios paskirties statinio išlikusi siena. Kiti dvarvietei priklausę ūkiniai pastatai atrodo tvirti.
Komentarai
-
- Mary
- 20:32 2023.09.17
Rodyti visus komentarus (1)Tik stiprūs ir visapusiškai turtingi žmonės gali pirkti dvarą. Sėkmės tvarkantis jiems.
Anais, dvaro kūrimosi laikais, manau, nebuvo tiek įstaigų istaigėlių, tokių, kaip KPD ir taip toliau. Dabar dvarą valdo ne savininkai, o armija valdininkų. Todėl ir stiprybės. Ir linkiu nepataikyti ant principingų (idiotų). Dvaras visada-Jėga!