Mirties akivaizdoje – medikų abejingumas

Liepė laukti eilėje

Skausmą dėl vyro ir tėvo netekties artimiesiems padvigubino medikų abejingumas. Po kelių dienų, praleistų Panevėžio ligoninėje lankant merdėjantį artimą žmogų, Jūratė Karanauskienė su dukra įsitikino, kad vis dėlto gydytojų žmoniškumas neretai tėra mitas. Ieškodamos atsakymų į klausimus, kodėl medikų priežiūroje mirė šį mėnesį dar tik 53-iąjį gimtadienį turėjęs švęsti vyriškis, moterys liko priblokštos ne tik jį gydžiusio ligoninės personalo, bet ir įstaigos vyriausiojo gydytojo pavaduotojos Violetos Smilgienės požiūrio į artimųjų sielvartą: vietoje užuojautos iš medikės jos išgirdo priekaištus dėl gydytojams išsakytų pastabų.

Vos prieš penketą dienų palaidojusios vyrą ir tėtį J.Karanauskienė su dukra Inga pasiryžusios priminti medikams jų šventą pareigą – ne tik gydyti, bet ir atjausti. „Mes – ne medikės, negalime spręsti, kaip jį reikėjo gydyti, negalime daryti medicininių išvadų. Tačiau gydytojų žmoniškumu esame labai nusivylusios“, – kalbėjo sielvartą išgyvenančios moterys.

Kad medikų dėmesys tėra malonė, už kurią pacientai ir jų artimieji dar turi būti dėkingi, Inga įsitikino vos tik sunegalavusį tėtį atvežusi į Panevėžio ligoninės Priėmimo skyrių. „Vasario 11-ąją į ligoninę tėtis mašina dar atvažiavo pats, bet skundėsi, kad jam trūksta oro. Kol surado, kur pastatyti mašiną, pradėjo visiškai dusti. Priėmimo skyriuje jam jau buvo visiškai blogai – dusdamas sukniubo prie posto langelio“, – pasakojo dukra.

Tačiau pagalbos maldaujančiai išsigandusiai Ingai Priėmimo skyriaus slaugytoja abejingai atrėžė: eilėje yra kitų ligonių, laukit! „Galiu tik padėkoti gydytojai, kuri pamačiusi, kaip atrodo tėtis, puolė kviesti pagalbą. Dar mums papriekaištavo, kodėl tokiam sunkiam ligoniui nekvietėme greitosios, o patys atvežėme“, – pasakojo moteris.

Pasitiko priešiškai

Per pusantros valandos atlikus tyrimus dūstantis ligonis buvo paguldytas į Kardiologijos skyrių. „Jėzau, vėl atvežė“, – taip, anot Ingos, perpildyto skyriaus personalas pasitiko naująjį pacientą.

Dukros teigimu, tėtis palatą jau pasiekė kone mėlynas nuo dusulio. Oro jam trūko vis labiau. Kitą dieną jį aplankiusioms žmonai ir dukrai ligonis skundėsi, kad niekas nedaroma, jog dusulys liautųsi, pyko, kodėl jį iš viso paguldė į ligoninę, jei nieko neskauda.

Tačiau, moterų teigimu, vyriškiui jau naktį buvo pradėtas leisti morfijus. Kas yra jų artimam žmogui, medikai neaiškino. Kaip ir nepaaiškino, kodėl jam reikalingi tokie stiprūs medikamentai.

Nežinomybė tęsėsi, o ligoniui darėsi vis blogiau. Matydamos, kad tėčio sveikata negerėja, jam vis labiau šalta ir jis mėlynuoja, J.Karanauskienė ir Inga pasiryžo kreiptis į Vilniaus medikus. Tačiau jų entuziazmas buvo nuslopintas Kardiologijos skyriaus gydytojos Vidos Šilkienės.

„Sakė, vežkitės, jei turite kitur pažįstamų. Vilniuje, Kaune siaučia gripas, nejaugi manote, kad ten jūsų labai laukia. O ką darysite, jei pakeliui mirs?“ – prisiminė medikės žodžius Inga. Dar tą pačią dieną jos tėtis buvo perkeltas jau į Intensyviosios terapijos skyrių.

Prijungtas prie aparatų, tačiau dar sąmoningas ligonis vakare jo aplankyti atėjusios žmonos prašė, kad tik ši dar neišeitų, kuo ilgiau su juo pabūtų. Tačiau slaugytoja nematė būtinybės žmonai leisti pasilikti prie sunkios būklės sutuoktinio lovos. Vos penkiolika minučių ilgiau, nei leidžia lankymo valandos, palatoje užtrukusiai moteriai šiurkščiai dar mestelėta: ko čia stovi – eik.

Atsisveikinti nebespėjo

Tos minutės ir buvo paskutinės, kai J.Karanauskienė kalbėjosi su vyru. Kitą rytą į ligoninę paskambinusiai žmonai buvo pranešta, kad dėl didelio širdies nepakankamumo vyras inkubuotas – liko miegančiu pacientu.

„Tikriausiai žmogus jautė artėjančią mirtį, bet kodėl mums nebuvo leista su juo išbūti tas paskutines valandas?“ – negalėdamos sulaikyti ašarų kalbėjo moterys. Tik po vyro mirties jos sužinojo, kad ligoninės administracija išduoda leidimus artimiesiems pasilikti prie sunkiai sergančių ligonių.

„Kodėl slaugytojos mus varė iš palatos? Kodėl mums net nebuvo pasakyta, kad galime administracijos prašyti tokio leidimo? Mes neturėjome galimybės su juo net atsisveikinti“, – medikų abejingumo svetimam skausmui buvo priblokšta J.Karanauskienė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Plačiau skaitykite kovo 1 d. „Sekundėje“.

G.Lukoševičiaus nuotr. Dėl artimo žmogaus mirties skausmą išgyvenančios J.Karanauskienė (dešinėje) ir jos dukra Inga užuojautos iš Panevėžio ligoninės gydytojos V.Smilgienės nesulaukė.