Štai kaip atrodo penkiolika kilometrų nuo Panevėžio nutolęs Memenčių kaimas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Memenčių gyvenimas su Jėzumi

Memenčių gyvenimas su Jėzumi

Vidury laukų styrantis vienišas daugiabutis ir čia pat įspūdinga, didžiulė kryžių nešančio Kristaus figūra – toks netikėtas vos už poros kilometrų nuo garsiosios Upytės įsitaisiusio Memenčių kaimo peizažas.

Aprėpiamas žvilgsniu

„Aš ne vietinė“, – pareiškia Irena Aukselienė, skaičiuojanti keturias dešimtis gyvenimo Memenčių kaime metų.
Lietuvos kaimuose taip jau buvo nuo seno – jeigu ne čia tavo giminės šaknys, pats čia negimei, neaugai, tai ir nevietinis esi – atėjūnas. Tad ir Memenčiai, nors čia prabėgo pusė I. Aukselienės gyvenimo, 81 metų moteriškei nėra pats svarbiausias kampelis žemėje. Sako, vis Naisius, savąją gimtinę, sapnuojanti, to krašto takeliais mintyse nuolat vaikščiojanti.
Klausimas, kas ten ypatingo tame Šiaulių rajono krašte, pašnekovę nustebina. Argi neaišku – juk ten jos vaikystė, jaunystė, šviesiausi prisiminimai. Ir dabar į Naisius ji nuvažiuoja ir pasididžiuodama giriasi, kaip gražu, tvarkinga gimtinėje.
Bet kad likimas atvedė į Memenčius, tad ir šio krašto nepeikia ir gerų žodžių jam negaili. Visas Memenčių kaimas vienu žvilgsniu aprėpiamas – vienoje kelio pusėje dar išlikęs buvusio dvaro sodybos ūkinis pastatas, čia pat fermos, o kitoje – laukuose vienišas stypsantis daugiabutis su aplink apstatytais ūkiniais trobesiais ir dar vienu namu už jų. Čia pat ir krašto įžymybė – architektūros paminklu paskelbta koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra, pastatyta prieš 160 metų.
Gana įdomus kaimo pavadinimas yra skambėjęs ir kitaip. Kaip teigia istorikas Petras Juknevičius, iš pradžių lenkinant, paskui vėl lietuvinant pavadinimas kito. 16 amžiuje kaimas buvo žinomas Memeičių, Memečių vardu. Atsiradus palivarkui, tapo Memenčiuvka, o tik paskui Memenčiais.
Dabar Memenčiuose, kaip sako Upytės seniūnas Giedrius Koženiauskas, vos apie dešimt gyventojų suskaičiuosi.

Jau šimtą šešiasdešimt metų šis medinis Jėzus neša prasmingą kryžiaus naštą.

Atrėžė prastos žemės

Peržvelgiant visą Memenčių istoriją matyti, kad žmonės – kada daugiau, kada mažiau – čia gyveno visada.
Remiantis P. Juknevičiaus pateikiama medžiaga galima nukeliauti ir į pradžią, kai pirmą kartą 1555 metais dokumentuose buvo paminėtas kaimo vardas.
Vykdant valakų reformą, karališkajame Upytės valsčiuje atsirado Panevėžio vaitija, joje ir buvo Memečiai. Kaimui atmatuota 3 valakai (valakas – 21 hektaras), kaip pabrėžiama, blogos žemės. Tie valakai prasidėjo nuo Vaišvilčių kaimo žemių, o kitu galu rėmėsi į Uostrauto upelį. Dirbti tuomet buvo paimti tik du valakai, vienas liko tuščias.
Išlikusiuose dokumentuose užrašyta, kad vieną valaką paėmė dirbti Lukašas Micevičius su broliu Jokūbu bei Mykolu Jonavičiumi, kitą – gal tas pats, gal kitas Lukašas Micevičius su Jonu Jakubovičiumi.

„Vieni gal eurą kitą pridės, ateis kiti, gal dar kiek pridės, o treti gal ir atims, bet vis kaip nors išsiversim.“
I. Aukselienė

O 1580 metais mokesčių dokumentuose kaimas nebeminimas. Pavadinimas vėl randamas 1638 metų Upytės dvaro inventoriuje, surašytame skiriant globą iki pilnametystės dvaro savininkų Umiastkovskių vaikams. Tuomet kaimui jau priklausė 15 valakų, tik, kaip rašoma dokumente, jie „tapę dykyne“. Dirbamas buvo tik vienas valakas.
Trečdalį jo dirbo Jasius Grigonis, jo žmona Anelė, sūnūs Vaitiekus, Povilas, Matulis bei dukra Kristina. Kitą trečdalį – našlys Tomas Grigonis, jo dukra Elziūtė, likusią žemę dirbo Jasius Markūnas, jo žmona Ieva, sūnūs Kasiulis, Jasiulis ir Adomas bei Matulis Pranaitis, jo žmona Dasiulė, sūnus Jasius, dukra Jadziulė.
Metams bėgant, keitėsi Memenčiai. Kaip teigia istorikas, nei 1812, nei 1892 metų dokumentuose jų pavadinimo užtikti nepavyko. Vietovė minima kaip Tauginių (Towgin) dvaras. Tik vėliau vėl tapo žinomas kaip Memenčiai.
1935 metais sudarant žemės vardų anketas Upytės pradinės mokyklos mokytojas Augustinas Jasėnas vienu žymiausių šios vietovės, užrašytos kaip Memenčiuvkos dvaras, objektu laikė paminklą – koplytėlę ir Kristaus, nešančio kryžių, figūrą.

Iš pro šalį pravažiuojančių automobilių ties Memenčiais išmetamos katės čia suranda prieglobstį.

Jėzaus nugaroje įsitaisė bitės

Memenčiuose iš aštuonbučio namo kiemo puikiai matyti koplytėlė – vargu ar dar kokiame kaime gyventojai tokį reginį turi. Vietiniai žino, kad koplytėlę labai seniai pastatė čia pat buvusiame dvare gyvenęs ponas.
Manoma, kad 1861 metais paminklas pastatytas baudžiavos panaikinimo proga, bet tikslių tai įrodančių duomenų nėra. Memenčių koplyčią tuomečio dvaro savininko Simono Tauginio užsakymu sumūrijo iš plytų ir lauko akmenų.
Iki dabar išlikęs užrašas lenkų kalba nurodo pastatymo datą ir statytojo pavardę – Szymon Tovvgin. Tauginiai ir valdė šalia esantį Memenčių dvarą
Dabar, gyvendami laisvi, seniausiai užmiršome kadaise Lietuvos žmonių neštą sunkią baudžiavos naštą. O juk to laiko, žmonijos gyvavimo mastu, ne tiek daug nuo baudžiavos panaikinimo ir praėjo, nė 200 metų nėra.
Svarbus įvykis turėjo būti baudžiavos panaikinimas ir norisi tikėti, kad koplytėlė būtent jam pažymėti ir buvo skirta. Nors galbūt tokiam tvariam statiniui sukurti būta ir kitų priežasčių.
O įspūdingas statinys išbuvo ir spaudos draudimo, ir valstybės atkūrimo, ir karų, pokario, okupacijos metus ir vėl laisvoje Lietuvoje dešimtmečius stovi.
Per tiek laiko koplytėlei visko nutiko. Ir vėjai stogą plėšė, ir dažai bluko. Dešimties metrų aukščio koplytėlę, kolonas, Kristaus figūrą reikėjo ne kartą tvarkyti, dažyti, atnaujinti, perdengti stogą. O prieš keletą metų medinio Jėzaus nugaroje buvo įsitaisęs bičių spiečius. Ruošdamiesi koplytėlės remontui jį ir surado. Viešnios buvo išprašytos, o paminklui vis dar reikia rimto remonto.
Bet, kaip sako Upytės seniūnas G. Koženiauskas, tam reikia daug lėšų – Memenčių koplytėlė pripažinta vietinės reikšmės architektūros paminklu, bet kokie jos remonto darbai gali būti vykdomi tik parengus specialų projektą, patvirtintą paveldosaugininkų.
Prieš kelerius metus koplytėlė buvo restauruota, savo lėšomis tai atliko nepanoręs viešintis verslininkas.

Memenčiuose jau keturiasdešimt metų gyvenanti Irena Aukselienė ir naudą, ir atgaivą randa lauko darbuose.

Turistams menkai žinoma

Nuo Memenčių iki Upytės – du kilometrai. Šiuo kraštu susidomėję turistai dažniausiai aplanko čia pat esantį legendomis garsų Čičinsko kalną, Linų muziejų Stultiškių kaime, suka į seniūnijos teritorijoje esančią Krekenavos regioninio parko dalį ar prie Ėriškių, Upytės, Dubulių tvenkinių. O Memenčių koplytėlė dažnai aplenkiama.
Bet, kaip sako I. Aukselienė, ir ties ja kartais stabteli automobiliai, žvalgosi žmonės. Regis, net dvaro savininko palikuoniai buvo atvažiavę, vaikščiojo, fotografavo.
Pati I. Aukselienė labiausiai laukia atvažiuojančių savo vaikų. Tris juos užaugino ir jie nereti svečiai pas mamą. Gyvenimu ji niekada nesiskundžia. Tik primena viskuo nepatenkintiems, koks tas gyvenimas buvo karo, pokario, kolūkių kūrimo metais.
Septynis vaikus viena augino jos mama – dejuoti nebuvo kada, darbas vijo darbą. Tad ir I. Aukselienė dirbti pratusi nuo mažens – ir namie, ir kolūkyje.
„Nebuvo labai sunku, – stebina melžėja visą gyvenimą fermose dirbusi, dešimtis karvių melžusi moteris. – Juk tik penkiolika metų rankomis melžiau. Paskui melžimo aparatai atsirado.“
Nesiskundžia memenčietė ir maža pensija, ir valdžios nekeikia: „Vieni gal eurą kitą pridės, ateis kiti, gal dar kiek pridės, o treti gal ir atims, bet vis kaip nors išsiversim.“
Tik nelabai ji patenkinta dabarties žmonių tarpusavio santykiais, labai jau vienas už kitą gudresni nori būti, pajuokia kitus, šaiposi.
„Iš tos „šyderstvos“ (suprask, patyčių) nieko gero. Televizorių žiūrint dažnai širdį suspaudžia, kaip žmonės mėgsta kitus pajuokti“, – sako Memenčių senbuvė.
Dviejų aukštų aštuonių butų namą, kuriame ji su dukra gyvena, supa jau visą derlių šiemet atidavę daržai, sodai, darželiai – viename jų ir radome besidarbuojančią rudens žvarbos nepabūgusią močiutę. Ji sodino tulpes, apgailestaudama, kad jau kiek pavėluotai.
Nuo pat ankstyvo pavasario svarbiausias garbaus amžiaus moters užsiėmimas būna darže.
„O ką daryčiau, jeigu žemės neturėčiau, net nežinau. Čia mano laisvalaikis, sveikata ir nauda“, – kalba I. Aukselienė.
O tuoj už jos ir kitų kaimynų daržų krašto ramybę saugo po kryžiumi sulinkęs Kristus – praeities įvykių priminimas ir šviesios ateities viltis.

Seniausiomis žiniomis, šiam kaimui buvo atmatuoti trys valakai.

 

Komentarai

  • Mačiau tą Jėzaus skulptūrą pravažiuodama. Tikrai labai įdomi.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų