Maksimalizmą padėjo į lentyną

Tik visiškas naivuolis ryžtųsi nubrėžti ribas panevėžietei Ugnei Glinskytei. Nuo praktikos garsioje technologijų įmonėje, darbo didžiausiame Danijos bankų ar Nyderlandų finansų technologijų bendrovėje iki kurtos išmanaus kostiumo idėjos, turėjusios palengvinti skausmus kenčiančių žmonių gyvenimą, – tai tik dalis to, ką Ugnė patyrė palikusi Panevėžį, į kurį vis dažniau pasvajoja sugrįžti.

Ketvirtakursės vargai

Sakysite, Ugnei sekasi? Bet tikriausiai Fortūnai šios merginos gyvenime atiteko tik antraplanis vaidmuo.
Atkaklumas ir tvirtas charakteris, žinių siekis, veržlumas – tikroji U. Glinskytės sėkmės paslaptis.
Šiuo metu panevėžietė studijuoja paskutiniame Kauno technologijų universiteto programų sistemų kurse.
„Nuotaikos dabar vyrauja nuo streso, kaip kuo geriau pabaigti studijas, nerimo, kas laukia po studijų, bei džiaugsmo, kad pagaliau baigsiu šį etapą. Manau, tai eilinio ketvirtakursio išgyvenimai“, – šypteli Ugnė.
U. Glinskytė turi rasti laiko ir darbui. Ji – jaunesnioji duomenų mokslininkė olandų įmonėje „Hyarchis“.
Kompanija kuria finansų sektoriui skirtą dokumentų bei duomenų valdymo programinę įrangą. Šiais produktais naudojasi daugiau nei 55 tūkst. bankų visoje Europoje.
„Dirbu su dokumentais, jų valdymu, taikant mašininį mokymą ir įvairius skaičiavimus“, – paaiškina Ugnė.
Sparčiai augant duomenų kiekiui ir jų įvairovei, poreikis analizuoti duomenis ir juos panaudoti nuolat didėja. Duomenys tapo itin svarbia „žaliava“, o duomenų mokslas – neatsiejama modernaus verslo ir mokslo pasaulio dalis.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Traukia darbas

U. Glinskytė pabrėžia: mokslininkas nelygu mokslininkui. Ji pati netgi šiek tiek bijo to žodžio.
„Jeigu turėčiau galimybę, savo darbo pavadinimą pakeisčiau į kažką su inžinerija, nes mokslininkas ir verslas man yra du nesuderinami terminai. Universiteto moksliniame gyvenime viskas vyksta lėčiau nei verslo mokslininko gyvenime“, – pažymi Ugnė.
U. Glinskytė sako, jog didžiausias iššūkis, kuris vis dar lydi nuo mokyklos laikų, – nepamesti savęs. Kontroliuoti, kiek laiko skiria darbui, kiek – poilsiui.
„Labai lengva persidirbti, kai darbas įtraukia. O mane tikrai traukia. Ypač žavi, kad galiu pritaikyti savo germanistikos žinias skaitydama olandiškus dokumentus“, – sako Ugnė.
Kitas iššūkis – mokėti prisitaikyti prie nuolatos tobulėjančių technologijų.
„Yra du galimi keliai, kai kalbame apie dirbtinį intelektą. Baimė, jog tavo darbo vieta bus greitai pakeista mašinų, ir viltis, kad jos palengvins tavo darbą. Jaučiu, kad labai toli tas laikas, kai didžiąją dalį darbų pakeis dirbtinis intelektas. Bet jau dabar galime juo palengvinti savo darbą“, – sako U. Glinskytė.

Ambicingas projektas

Jau antro kurso pabaigoje panevėžietė sužibėjo, kai kartu su kitų studentų komanda pristatė išskirtinę neurotechnologiją – specialų elastinį išmanųjį kostiumą, turėjusį padėti lengviau judėti žmonėms, kurių judesiai nevalingi.
Neurologinei ligai palengvinti skirto kostiumo sprendimas, pavadintas „NeuroEna“, – vieno iš Ugnės draugų idėja. Jis cerebrinį paralyžių pažįsta ne iš vadovėlio – juo serga nuo vaikystės ir patiria sunkumų judėdamas.
Vis dėlto Ugnei teko įsitikinti, kad net jei turi galingą idėją, esi jaunas ir trokšti žinių, sėkmė gali atsukti nugarą. Pirmas sunkumas – pinigai.
„Džiugu, kad laimėjome kelis hakatonus ir juose gautas prizinis fondas keliavo tiesiai projektui ir jam reikalingai įrangai“, – sako Ugnė.
Iš pradžių komandoje buvo trys programuotojai, tad būtinai reikėjo surasti medikų, kurie padėtų įgyvendinti šį ambicingą technologinį sprendimą.
„Kai esi jaunas, dažniausiai turi pažinčių su tokiais pat jaunais, dar tiek nepatyrusiais. Medicinos pagalbos sulaukėme tik iš dar studijuojančių medicinos studentų bei vienos rezidentės. Iš pradžių manėme, kad to pakaks“, – pasakoja Ugnė.
Kai pasiekė etapą, kuriame pradėjo rinki duomenis, išradėjų komanda sulaukė savanorių iš Parkinsono liga sergančių žmonių bendruomenės. Deja, bet čia ir pradėjo byrėti idėja, kuria komanda išties tikėjo.
„Kadangi sulaukėme per mažai sergančių savanorių, o gauti duomenys neatitiko mūsų hipotezių, projektą teko sustabdyti“, – apgailestauja Ugnė.

Sėkminga nesėkmė

Nors unikali technologija dienos šviesos neišvydo, U. Glinskytė džiaugiasi turėjusi galimybę dalyvauti kiekviename jos kūrimo žingsnyje – nuo pristatymų draugijose kviečiant savanorius iki duomenų rinkimo bei jų analizavimo.
„Ir nors nepavyko sukurti verslo, tačiau supratau, kad labai svarbu, su kuo vystai idėjas. Juk ištikus nesėkmei galėjome visi išsilakstyti, tačiau likome tvirta komanda. Dėl to esu labai dėkinga tiek jos nariams, tiek Visatai, kuri mane suvedė su tokiais nuostabiais žmonėmis. Ir dar suteikė galimybę taip anksti pasimokyti, ką daryti kitaip, kai kitą kartą sugalvosime kurti savo verslą“, – rankų nenuleidžia jaunoji duomenų mokslininkė.
U. Glinskytė yra dalyvavusi rinkodaros projekte įmonėje „Fazer“. Čia ir vėl su ta pačia bendražygių komanda kūrė galimą džiovintų duonelių rinkodaros planą.
Ugnės komandai teko garbė būti nominuotai kaip pateikusiai geriausią pasiūlymą.

Mokytojos įtaka

U. Glinskytė svarsto, kad potraukį informacinėms technologijoms pajuto tik Juozo Balčikonio gimnazijos, kurią ji baigė, informacinių technologijų mokytojos Renatos Burbaitės dėka. Jeigu ne ji, Ugnė tikriausiai būtų nuėjusi matematikės keliu.
„Mokytojai lenkiu galvą ir jaučiu didžiausią pagarbą. Dar devintoje klasėje ji pradėjo gimnazistus burti į robotikos būrelį“, – pasakoja Ugnė.
J. Balčikonio gimnazijos absolventė dabar su džiaugsmu stebi mokytojos ir jos mokinių sėkmės istorijas informacinių technologijų srityje.
„Mokytoja Burbaitė – pati geriausia. Žavi jos ryžtas burti mokinius į informatikų bendruomenę, stumti į įvairiausius iššūkius bei lepinti juos pasiekus. Jau baigusi mokyklą buvau gerai apšilusi kojas informatikoje, išmokau programuoti ir ieškoti informacijos“, – dėkinga Ugnė.

Su gabiausiaisiais

Ugnė svarsto, jog dar mokykloje išsiugdė neigiamą savybę būti maksimaliste. Norėjo daryti ir mokytis viską iš eilės.
„Tai buvo ir dovana, ir prakeiksmas, nes mane užvaldė siekis padaryti kuo daugiau“, – pamena U. Glinskytė.
Pirmaisiais universiteto metais ji dalyvavo atrankoje ir pateko į „Gifted“ bendruomenę. Tai – talentų ugdymo programa, suteikianti visas galimybes gabiausiems Kauno technologijos universiteto (KTU) studentams tobulėti ir realizuoti save mokslo bei verslo srityse, dalyvaujant „Iššūkio“ (angl. challenge) veiklose.
„Čia mane pasitiko daug gabių bendruomenės narių. Nors tada viskas gąsdino, „Gifted“ man suteikė labai daug galimybių“, – teigia Ugnė.
Panevėžietė dalyvavo nacionaliniuose bei tarptautiniuose konkursuose. Už aktyvią veiklą bei tikslų siekimą jai buvo paskirta stipendija. Ji Ugnei tapo pirmosiomis pajamomis, kurias gavo dar universitete.

Privertė atsitokėti

O tada Ugnė nusprendė, kad pats laikas pradėti karjerą.
Dalyvavo atrankose bendrovės „Devbridge“ rengiamuose kursuose, kur kūrė veikiančias sistemas. Sėkmingai juos baigė.
„Džiaugiuosi, jog po kursų atsitokėjau, kad pradedu iš savęs reikalauti per daug, ir jei pradėsiu dirbti vėliau, nepralošiu gyvenimo žaidimo, o kaip tik išlošiu laiko pažinti save, daugiau išmokti“, – sako Ugnė.
Vedama šios minties, ji pasirinko magistrantūros studijų modulį, skirtą susipažinti su mašininiu mokymu. Tai buvo pirmasis žingsnis į ten, kur yra dabar.
U. Glinskytė gavo galimybę mokytis iš vieno žinomiausių šios srities specialisto universitete.
Kai antro kurso pabaigoje universitetas pradėjo vykdyti atrankas vasaros praktikoms, Ugnė užsiregistravo į „Danske Bank“ siūlomą duomenų mokslininko praktiką. Atrankų metu gavo pirmąjį oficialų darbą.
„Užduotys darbe buvo lengvesnės, nei tikėjausi iš technologijų perspektyvų, tačiau turėjau skirti ypač daug laiko suprasti, kaip veikia bankai, paskolos, bendradarbiauti su žmonėmis iš Indijos, Danijos, Švedijos, Suomijos bei Anglijos“, – vardija pašnekovė.
Nors pirmąjį darbą Ugnė vadina tobulu, tačiau jai trūko technologinių iššūkių bei gyvo bendravimo, nes visą laiką dirbo nuotoliu – studijavo Kaune, biuras – Vilniuje, o didžioji dalis bendradarbių buvo ne Lietuvoje.
Tad gavusi pasiūlymą dirbti Kaune, ilgai nesvarsčiusi jį priėmė.
Ugnė nuo finansų sektoriaus netoli pabėgo. Nyderlandų finansų technologijų bendrovėje „Hyarchis“ ji dirba prie mašininiu mokymusi paremtos programinės įrangos, kuri taikoma Europos finansų įmonėse.

Domėtis plačiau

Ugnė mėgsta iššūkius, tad studijų kryptį rinkosi pagal jos sudėtingumą. O dabar klausydama bendraamžių pasakojimų apie kitas informatikos studijų kryptis mano, jog šis spėjimas pasitvirtino.
Jau pirmais metais su bendražygiais iš „Gifted“ ji dalyvavo įvairiuose hakatonuose ir iššūkiuose. Hakatono ištakos matomos informacinių technologijų srityje, kai programuotojai susirinkdavo ieškoti sprendimų ir juos suprogramuoti. Tačiau ieškant vis naujų inovacijų generavimo būdų, nuo tradicinių kūrybinių dirbtuvių pereita prie hakatonų ne tik informacinių technologijų srityje.
Augo ryšiai – augo ir galimybės.
Nors talentingoji U. Glinskytė nė nebaigusi bakalauro studijų, ji gavo progą įsitraukti į modulius, skirtus magistrams.
Vienas modulis – medijų filosofija – U. Glinskytei pasirodė itin artimas.
„Atrodo, tai visai nereikalinga informatikos studijose, tačiau dabar suprantu, kad žmogus, norintis būti sėkmingas ir brandus, turi domėtis ne tik savo karjeros sritimi, bet ir visuomene, politika“, – teigia U. Glinskytė.
Ugnė sako visuomet labai daug dėmesio skyrusi darbo rinkos supratimui, tad turėjo net du karjeros mentorius. Viena jų – aukštas pareigas banke einanti moteris.
„Ji mane išmokė, kad viską reikia daryti savo tempu ir svarbiausia nepersitempti. Tai buvo tokie patarimai, kurie mane, kaip maksimalistę, sukrėtė, tačiau buvo ypač vertingi. Gyvenimas iš tiesų yra daugiau nei pasiekimai ir gauti laurai. Juo turime mėgautis, kitaip jis taps Sizifo darbu, o tai juk būtų nepakeliama kančia“, – mano Ugnė.

Meniškoji tiksliukės pusė

Nors laisvalaikio panevėžietė turi ne itin daug, jį stengiasi išnaudoti mažiems malonumams. Ugnei patinka žaisti kompiuterinius žaidimus, leisti laiką su šeima ir draugais, sportuoti, skaityti knygas bei medituoti tapant.
Pasvajoja sugrįžti ir į šokių aikštelę.
U. Glinskytė ilgą laiką šoko sportinius šokius, kelerius metus sukosi žavingų Panevėžio krepšinio klubo „Lietkabelis“ šokėjų būryje.

Svajonių miestas

Ugnei Panevėžys labai artimas, ypač namai, kuriuose užaugo. Pro jų langus matyti parkai ir saulėlydžiai virš Nevėžio. Ji neretai pasvarsto, jog kada nors grįš į gimtąjį miestą ir čia kurs gyvenimą.
„Panevėžys man gražesnis už Kauną“, – sako Ugnė.
Nors dėl įtempto tvarkaraščio gimtinėje apsilanko retokai, čia sugrįžti jai visada malonu.
„Baltai pavydžiu savo sesei, kuri kaip tik šiais metais, baigusi savo rezidentūrą Kaune, grįš su vyru gyventi į Panevėžį“, – šypteli Ugnė.
Ji pasvarsto, jog norėtų pratęsti šeimos tradiciją ir savo vaikus taip pat leisti į Juozo Balčikonio gimnaziją, kuri ją visapusiškai užaugino.
„Ryškiausi mano prisiminimai – iš mokyklos. Galbūt dėl to taip ir pamilau Panevėžį – dėl jo žmonių. Tiek daug šviesių žmonių vienoje vietoje dar niekur kitur nesutikau“, – sako Ugnė.