Per televiziją, kitas informavimo priemones sovietmečiu skleista propaganda netrukdė žmonėms matyti realybę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų,– tai yra, labai tolima režimo ideologiniams melams. PB ARCHYVO nuotr.

Kada ir kur Panevėžyje nušvito pirmasis televizorius?

Šiais laikais televizorius jau virsta amžiaus atgyvena. O prieš beveik septynis dešimtmečius Panevėžyje atsiradęs žydrasis ekranas tapo plačiai aptarinėjamu reikšmingu įvykiu, pakeitusiu daugelio kasdienius vakarus.

Panevėžyje pirmą kartą televizorius nušvito 1956 m. Geležinkelio gatvėje.

Tokia garbė teko joje buvusioms geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų poilsio patalpoms, įrengtoms veikiausiai tarpukariu statytame ir šiandien tebestovinčiame gražiame mūriniame dviejų aukštų pastate, sovietmečiu vadintame geležinkelininkų klubu.

Daug panevėžiečių savaitgaliais traukdavo į juose rengtus šokius miesto jaunimui.

Bokštas miesto centre

Dar praėjusio amžiaus viduryje televizorius buvo tarsi stebuklas, o dabar jaunimas jų nebeperka.

Filmų ir naujienų galima rasti internete, peržiūrėti kompiuterio monitoriuje.

Tobulėjant technologijoms, Panevėžyje nunyko ir didžiulė kadaise klestėjusi „Ekrano“ kineskopų gamykla.

Nors Panevėžyje jau 1956 m. priiminėtos artimiausių televizijos stočių programos, tačiau vaizdas ekranuose būdavo labai neryškus.

Siekiant pagerinti televizijos transliacijas, numatyta 1957 m. tarp Kranto gatvės ir Nevėžio upės pradėti statyti retransliacijos stotį.

Ryšių kontora vykdė projektavimo ir tyrimo darbus. Tikėtasi, kad pastačius180 metrų aukščio bokštą, transliacijos bus ryškiai matomos 80 km spinduliu, o programa bus retransliuojama iš Vilniaus respublikinės televizijos stoties.

Vilniaus stotis savo ruožtu tarėsi su Rygos, Minsko ir kitomis artimiausiomis stotimis dėl keitimosi jų programomis.

Panevėžyje pirmą kartą 1956-aisiais nušvito pirmasis sovietinės gamybos televizorius „Temp 2“.

„Rodo Ryga“

Tuomet jauni televizijos mėgėjai eksperimentuotojai ne tik svajojo apie tai, kad televizija ateitų į žmonių gyvenimą, bet ir atkakliai dirbo ieškodami būdų užtikrinti tolimų stočių televizijos transliacijų priėmimą be retransliacijos įrenginių.

Geležinkelio kelio ruožo darbuotojai įdėjo daug pastangų dėl televizijos: juk Rygos telecentras buvo daug toliau, nei oficialiai galėjo siekti jo spindulys.

Tačiau televizijos entuziastai nenuleido rankų, mat žinojo, kad Rygos telecentro laidos sėkmingai priimamos Pasvalyje, Joniškėlyje, Biržuose.

Pasiruošimo darbai truko tris mėnesius, buvo įsigytas ir pirmasis sovietinės gamybos televizorius „Temp 2“.

Gerokai užtruko, kol gauta reikalingų detalių.

Iš Rygos atvykusi speciali brigada sumontavo sudėtingą anteną, o geležinkelio dirbtuvių darbininkai jai pagamino daugiau kaip 20 metrų aukščio stiebą.

Įjungus televizorių vaizdas nebuvo labai ryškus, tačiau pareguliavus rankenėles, nustačius geriausią antenos padėtį, ekrane pasirodė radijo bangomis iš Rygos atkeliavęs tenykščio telecentro diktoriaus vaizdas.

„Rodo Ryga“, – pranešė jis ir žiūrovai Panevėžyje nebegalėjo atplėšti akių nuo magiškojo ekrano. Televizijos entuziastai savo pasiekė!

Į ekskursiją – pažiūrėti televizoriaus

Daug geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų po darbo valandų ateidavo į poilsio kambarį (tuomet poilsio kambariai vadinti „raudonaisiais kampeliais“ dėl ten propaguotos sovietmečio ideologijos) palošti šaškėmis, šachmatais, išbandyti jėgas prie biliardo stalo, paskaityti naujų laikraščių ar žurnalų.

Tačiau įrengus pirmą mieste televizijos aparatą, į minėtą poilsio kambarį ėmė rinktis ne vien kelio ruožo, bet ir viso geležinkelio mazgo darbuotojai, svečiai iš kitų įmonių ir įstaigų.

Čia pradėtos rengti ekskursijos ir miesto mokyklų moksleiviams.

Nuolatiniais televizijos laidų žiūrovais tapo daugybė geležinkelio mazgo darbuotojų: su visa savo šeima ateidavo kelio meistras Grebė, garvežių depo tarnautojas Žebrauskas, daugybė mašinistų, vagonininkų, ryšininkų, geležinkelio tarnautojų.

Jie per televizorių žiūrėjo kino filmus „Tiesos kelias“, „Gražioji Vasilisa“, Rygos rusų dramos teatro spektaklius, koncertus ir kitokias laidas.

Po kelerių metų dar keistokos televizijos antenos tapo neatskiriama miesto peizažo dalimi. Jos tapo tokios pat įprastos, kokios anksčiau būdavo radijo imtuvų antenos.4

Emilija JUŠKIENĖ

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė