Miesto taryba 1908 metais. Jonas Jablonskis paskutinėje eilėje ketvirtas iš dešinės. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Jonas Jablonskis – Juozas Balčikonis – Petras Būtėnas

Jonas Jablonskis – Juozas Balčikonis – Petras Būtėnas

Šį mėnesį sukanka 160 metų, kai gimė žymus Lietuvos kalbininkas Jonas Jablonskis.

„Panevėžiečiams ši sukaktis yra labai brangi, nes Jono Jablonskio palikti pėdsakai yra ryškūs 1906–1908 m. dirbant lietuvių kalbos mokytoju Panevėžio mokytojų seminarijoje ir kartu daiginant gimtosios kalbos sėklą tuometinės Panevėžio realinės mokyklos moksleivių širdyse. Įdomu, kad tais metais J. Jablonskio mokiniais seminarijoje buvo Antanas Vireliūnas, Jonas Murka, Kazimieras Ubeika ir kiti, vėliau pratęsę savo didžiojo Mokytojo darbus. Panevėžyje J. Jablonskis susipažino su Juozu Balčikoniu ir paskatino jį rinktis filologo kelią“, – sako šios  iškilios asmenybės gyvenimo pėdsakais sekanti panevėžietė Lionė Lapinskienė.

Skaitytojams pateikiame L. Lapinskienės straipsnį apie tris lietuvių kalbos puoselėtojus, glaudžiai susijusius tarpusavyje ir tuo pačiu su Panevėžiu: Joną Jablonskį, Juozą Balčikonį, Petrą Būtėną.

1906 m. rugpjūčio 26-oji didžiojo lietuvių kalbininko, bendrinės kalbos puoselėtojo Jono Jablonskio biografijoje pažymėta įrašu – laisvai samdomo teisėmis lietuvių kalbos neetatiniu mokytoju skiriamas į Panevėžio mokytojų seminariją. Šioje ugdymo įstaigoje tai buvo pirmasis kvalifikuotas patirties turintis lietuvis specialistas. Kad galėtų pradėti darbą, per gana trumpą laiką J. Jablonskis parengė „Lietuvių kalbos dėstymo programą“. Apie programos lygį kalba ir faktas, kad ją 1907 m. lapkričio 11 d. Vilniaus švietimo apygardos globėjo taryba patvirtino kaip pavyzdinę.

Jau dirbdamas Panevėžyje, J. Jablonskis pradėjo rengti „Pradžios mokykloms skirtą lietuvių kalbos mokymo programą“. Ją Rusijos liaudies švietimo ministerija patvirtino 1908 m. lapkričio 25 d. Tuo metu J. Jablonskis iš Panevėžio jau buvo išvykęs į Brestą. Tačiau pradžios mokyklų mokytojams ir vadovėlių autoriams mūsų mieste parengtas dokumentas tapo itin svarbus ir reikalingas.

J. Jablonskis minėtinas ir kaip Panevėžio mokytojų seminarijos garsintojas, nes, siekdamas, kad kuo daugiau lietuvių tėvų vaikus leistų mokytis, tuometėje spaudoje ar ne septyniuose, kaip sakytume šių dienų kalba, agitaciniuose straipsniuose rašė apie stojimo ir mokymosi sąlygas. Keli jo straipsniai „Viltyje“ ir kituose leidiniuose neliko be atgarsio. Tuo metu mokiniais tapo Antanas Vireliūnas, Jonas Murka, Kazimieras Ubeika, Antanas Žalys ir kt.

Įdomu, kad būtent Panevėžio laikotarpiu J. Jablonskis su minėtaisiais lietuviukais dirbo ir po pamokų. Vakarais į jo nuomojamą butą, buvusį netoli šiandieninės Švč. Trejybės bažnyčios, Sodų g., moksleiviai ateidavo pasimokyti gimtosios kalbos. Mat J. Jablonskis tuo metu čia turėjo subūręs vertėjų būrelį ir visi vertė rusų autoriaus Modesto Nikolajevičiaus Bogdanovo pažintinę knygelę „Visuomenės įnamiai“. Pretenzijų J. Jablonskiui mokytojų seminarijos vadovybė reikšti nedrįso – juk jis su mokiniais domisi rusų profesoriaus kūryba, koks šaunuolis! Atrodo, kad ši knygelė, išleista 1908 m. su įrašu viršelyje, kad tai „Panevėžio moksleivių vertimas“, galėtų būti laikytina apskritai pirmuoju Lietuvoje išspausdintu leidiniu, kuris yra mokinių vertimas.

Kartu verta paminėti, kad vertėjų būrelio mokiniai vėliau Lietuvos pedagogikos, kultūros ir  visuomeniniame gyvenime paliko tikrai ryškių pėdsakų. Antai A. Vireliūnas šiandien įrašytas į lituanistikos, geografijos ir kraštotyros istoriją, J. Murka tapo žinomu vadovėlių autoriumi, A.  Žalys už aktyvią visuomeninę veiklą pažino prievartinę tremtinio duoną, o XX a. trečio dešimtmečio pradžioje Šiaulių burmistro pareigas ėjęs K. Ubeika iš baltųjų meškų šalies visai negrįžo…

Beje, galėtume sakyti, kad J. Jablonskis, mokytojaudamas Panevėžyje mokytojų seminarijoje ir realinėje mokykloje bei dalyvaudamas miesto visuomeniniame gyvenime, ieškojo deimančiukų ateičiai. Pavyzdžiui, 1908 m. išvykdamas iš Panevėžio, lietuvybės saugojimo baruose paliko paties atrastą įpėdinį. Tai mokytojas, rašytojas, vertėjas ir visuomenininkas Matas Grigonis.

Rado mūsų mieste tų deimančiukų ir daugiau. Vienas jų – būsimasis J. Jablonskio 1932–1936 m. išleistų raštų sudarytojas, kalbininkas, žodynininkas Juozas Balčikonis. Jiedu susipažino Panevėžyje dar 1906 m. rudenį ir šis ėriškietis, J. Jablonskio raginamas, pasirinko filologijos studijas Peterburgo universitete. Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metais, likimai klostysis taip, kad abu taps lietuvių kalbos mokytojais Martyno Yčo įkurtoje lietuviškoje berniukų gimnazijoje Voroneže.

Tame Rusijos mieste J. Balčikonis, bendradarbiaudamas su savo autoritetu J. Jablonskiu, vakarais taip pat moksleivius suburs į vertėjų būrelį. Jo rezultatas – į lietuvių kalbą bus išversta nemažai Hanso Kristiano Anderseno ir kitų autorių kūrybos, daugiausia pasakų. Voroneže vienas kruopščiausių J. Jablonskio ir J. Balčikonio mokinių ir šio vertėjų būrelio dalyvių taps būsimasis mokytojas ir kalbininkas Petras Būtėnas.

Kartu su kitais 1918 m. birželį sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą, P. Būtėnas, be kitų ryškių veiklos sričių, taps ir rusų, vokiečių ir prancūzų literatūros klasikų vertėju. Su abiem savo mokytojais iš Voronežo laikų susitiks ir lankydamas 1920 m. Kaune įkurtus Aukštuosius kursus bei nuo 1922 m. vasario 16-osios pradėsiantį veikti Lietuvos universitetą Kaune.

Ypač stiprės bendrystė su J. Jablonskiu. Pavyzdžiui, 1923 m. kovo 4 d. Kaune minėtos 40 metų pirmojo „Aušros“ numerio sukaktuvės. Ta proga savo mokytojo pasveikinti nuėjo ir P. Būtėnas. Tačiau matydamas, kaip J. Jablonskis, sulaukęs  ir kitų dėmesio, graudinasi, neišdrįso jo dar labiau jautrinti. Tačiau vis dėlto šiandien mes turime įdomius vertingus P. Būtėno užrašytus atsiminimus, kuriais per sintaksės paskaitą su studentais tądien dalijosi J. Jablonskis.  Profesorių Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir Eduardo Volterio paskatintas bei Lietuvos studentų Kraštotyros draugijos remiamas 1923 m. P. Būtėnas pradėjo rengti ir šiandien humanitarikai mokslinės vertės nepraradusią „Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą“. Svarstydamas apie būsimos knygos pavadinimą, sugalvojo žodžius tautotyra ir senienos. Kaip vėliau P. Būtėnas rašys, kilo klausimas, kažin ką apie juos pasakytų minėtieji profesoriai. Pirmiausia nuėjo pas K. Būgą. Tas paklausė paklausė, kiek pasvarstė ir pritarė – tokie žodžiai labai geri. „Tik dar pasiklausk Jablonskio…“ –  pridūrė. Pas šį nuėjęs išgirsta: „Labai gerai!“ Žinoma, studentui P. Būtėnui tokie įvertinimai labai daug reiškė. Ne veltui save jis visą gyvenimą laikys šios trijulės – J. Jablonskio, K. Būgos ir J. Balčikonio – mokiniu ir sėkmingai pratęs jų darbus. Beje, jau gyvendamas išeivijoje, nes 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, vėliau – į JAV, ne vieną savo mokslinę studiją P. Būtėnas dedikuos minėtiems savo didiesiems mokytojams.

O šiandien Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje 10 val. darbą nuotoliniu būdu pradeda 160-osioms Jono Jablonskio gimimo metinėms skirta konferencija „Tautos kalba yra ir visa, kas atskiriems jos žodžiams gyvybės ir galingumo duoda“.

.Joje pranešimus skaito Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis („Mažvydas – Jablonskis – ?“), Jono Jablonskio premijos (2020 m.) laureatas, Vilniaus zanavykų bendrijos narys dr. Arvydas Vidžiūnas („Jonas Jablonskis Lietuvos valstybės kūrimo darbuose“), Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Vilija Sakalauskienė („Leksikografinis Jono Jablonskio palikimas“), Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė („Jonas Jablonskis – Juozas Balčikonis ir Petras Būtėnas“), Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas („Jonas Jablonskis Panevėžyje 1906–1908 m.“), Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas („Jono Jablonskio veikla Panevėžio dūmoje“), Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė („Atsiminimai apie Joną Jablonskį Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fonduose“) ir Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė („Jono Jablonskio atminimas Panevėžio kolegijoje“).

Konferencija bus tiesiogiai transliuojama per „YouTube“ kanalą https://youtu.be/J5LjpLKw5Uk

Komentarai

  • Brangi straipsnio autore tikrai meluoja sakydama, kad sukaktis labai brangi panevezieciams. Tikrai turime ka veikti ir be J. Jablonskio. Gal kelioms lituanistems, bibliotekininkems ir svarbu, bet didzioji dalis net nezino tos pavardes, ir nieko tokio. Nuo to gyvenimas, kasdienybe nei kiek nenukencia

  • Paskaičius komentarą tampa aišku kokia ,,brangi“ lietuviui lietuvių kultūros istorija, tautos kalba ir ateitis. Gyventi galime ir be jų, Vilte. Bet nežinodami savo praeities-nesukursime ir kokybiškos ateities.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų