-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio 5-osios gimnazijos auklėtinė Liucija Grinkaitė spalį dalyvavo respublikiniame meninio skaitymo konkurse „Tylios sienos, žodžių paliestos“, vykusiame IX forto muziejuje Kaune. Konkurso tikslas – paskatinti mokinius domėtis XX a. totalitarinių režimų istorija, nacių ir sovietų okupacijų laikotarpiais, aprašytais literatūriniuose tekstuose bei liudininkų atsiminimuose.
Šiame konkurse Liucija jėgas išbandė pirmąjį kartą. Panevėžietė suprato, kaip svarbu ne tik suvokti teksto prasmę bei jį pajausti, bet ir gebėti suvaldyti jaudulį, nepasiduoti emocijoms.
Visi konkurso dalyviai buvo tikrai stiprūs skaitovai, o atmosfera muziejuje, kuriame 1941 m. birželį Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, vykdytos masinės žudynės, šiurpoka.
L. Grinkaitė į Panevėžį grįžo su meninio skaitymo konkurso laureatės diplomu – trečiosios vietos respublikiniu laimėjimu.
Respublikiniame meninio skaitymo konkurse trečią vietą laimėjusi panevėžietė Liucija Grinkaitė gerokai pasiginčytų su tais, kurie tvirtina, kad šiuolaikinis jaunimas – mažai skaitanti karta. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kai konkurso vertinimo komisija, skelbdama rezultatus, pačią pirmąją ištarė L. Grinkaitės pavardę, ji sekundei neteko žado.
„Po akimirkos mane užplūdo begalinis džiaugsmas. Kiekvienam, kuris ko nors siekia, svarbu būti pastebėtam ir įvertintam. Man taip pat“, – šypteli Liucija.
Meninio skaitymo konkurse L. Grinkaitė interpretavo du tekstus: ištrauką iš Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ ir ištrauką iš Arvydo Šlepiko kūrinio „Mano vardas Marytė“.
Abiejų tekstų skaitymas konkurse truko dešimt minučių.
Kad tinkamai pasiruoštų, anot L. Grinkaitės, pirmiausia reikėjo rasti tekstą, kurį labai gerai suprastų, pajaustų ir gebėtų atskleisti jo prasmę, perteikti emocijas.
Abu konkursinius tekstus gimnazistei parinko mokytoja Laima Kuodienė, kuri ją ir rengė skaitymams.
„Kadangi mokytoja mane jau gerai pažįsta, tai ir tekstus pritaikė pagal mano asmenybę. Abu tekstai buvo apie skirtingų šeimų – žydų ir vokiečių – gyvenimo patirtis prieškario ir okupacijos metais“, – pasakoja Liucija.
Anot jos, kad atskleistum kūrinio ištraukos prasmę, reikia jausti stiprų ryšį su tekstu. Jis arba atsiranda iš karto, arba atrandamas aiškinantis teksto prasmes.
„Su A. Šlepiko tekstu greitai pajutau ryšį. Jis man patiko galbūt dėl to, kad labai jautriai kalbama apie motiną, bandančią apsaugoti ir išmaitinti savo vaikus jau prasidėjus sovietų okupacijai“, – svarsto L. Grinkaitė.
Dar vaikų darželyje L. Grinkaitė pastebėta kaip gerai deklamuojanti mergaitė, o mokytis eilėraščius ir juos viešai pyškinti jai buvo malonumas.
Pradėjusi lankyti mokyklą, Liucija įsitikino, jog ši veikla jai tikrai prie širdies.
Pirmą kartą meninio skaitymo konkurse Liucija dalyvavau dar 3-ioje klasėje.
„Nieko nelaimėjau. Tą kartą išgyvenau didelį trečiokės nusivylimą“, – šypteli Liucija.
Jau 5-oje klasėje ji dalyvavo rajoniniame konkurso etape ir laimėjo I vietą, pateko į regioninį etapą. Dar po metų regioniniame konkurse džiaugėsi III vieta.
„Neprisimenu, kada tiksliai supratau, jog man patinka skaityti auditorijai. Šis pomėgis atsirado dar nuo mažų dienų ir bėgant laikui vis stiprėjo. Man patinka publikos dėmesys. Auditorijos keliamas jaudulys manęs negąsdina.
Sakyčiau, adrenalinas įkvepia ir suteikia motyvacijos“, – teigia skaitovė.
L. Grinkaitės manymu, jei tikrai nori, visada būsi pastebėtas savo mokytojų, o jeigu išdrįsi, galėsi dalytis ir savo kūryba.
Meninis skaitymas – ne vien išraiškingai išsakytos mintys, bet ir pagarba žodžiui, gimtajai kalbai.
Anot L. Grinkaitės, kadangi, kaip teigė M. Daukša, gimtoji kalba kiekvienai tautai ir kiekvienam žmogui yra prigimtinė, ja kalbėti yra kiekvieno pasididžiavimas.
„Man lietuvių kalba svarbi, ją gerbiu ir didžiuojuosi ja kalbėdama“, – sako Liucija.
Gimnazistė dažnai ima knygą į rankas, įkvėpimo jai suteikia poezija.
„Tikriausiai kiekvienas esame nors kartą pasijutę visiškai suprasti knygos autoriaus, susitapatinę su veikėju ir pagalvoję, jog knyga kalba su mumis. Pasinerti į skaitymą yra vienas geriausių nuotykių“, – įsitikinusi L. Grinkaitė.
L. Grinkaitė skaito daug, bet visada norėtų, kad laiko šiam užsiėmimui liktų dar daugiau.
Liucija priklauso mokyklos skaitytojų klubui, kuriame aptariama mokykloje neprivaloma literatūra, labai įvairių žanrų knygos.
Anot jos, diskutuoti apie perskaitytus kūrinius labai įdomu, nes atsiskleidžia, kaip skirtingai gali būti suprantamas tas pats tekstas.
„Visada įdomu pasigilinti į kūrinį, atrasti jo tikrąją prasmę ir pasamprotauti įvairiais klausimais. Skaitytojų klubas moko atidžiau pažvelgti į skaitomas knygas“, – sako gimnazistė.
Nors Liucijos karta dažnai pavadinama neskaitančia, gimnazistė nenori su tuo sutikti. Jos aplinkoje – daugybė knygų mylėtojų.
„Jaunas žmogus ir literatūra visuomet turi būti suderinami, nes skaitymas turi didelę įtaką jaunam žmogui. Literatūra praturtina įvairiomis prasmėmis, formuoja pasaulėžiūrą, skatina domėtis pasauliu, samprotauti, filosofuoti. Padeda suvokti savo jausmus, pastato pamatus savęs atradimui. Literatūra keičia žmogų“, – neabejoja pašnekovė.
Meniniu skaitymu, kūryba ar literatūra veikli gimnazistė neapsiriboja. Ji yra vaidinusi ir Naujamiesčio Galerijos teatre.
Teatre Liucija susipažino su daugybe puikių, kūrybingų žmonių, įgijo naujos patirties.
„Prisipratinau sceną, išmokau dar labiau pasitikėti savimi, supratau, jog kūrybai nėra ribų, o jos pagrindinė savybė yra laisvė“, – teigia L. Grinkaitė.
Anot jos, teatras nėra tik aktorių vaidyba pagal scenarijų. Tai nuolatinis procesas, naujų idėjų įgyvendinimas, laisvė save išreikšti, susitapatinti su personažu.
„Tai – tarsi pabėgimas nuo kasdienio gyvenimo. Stebėdama režisūrinius sprendimus, išprusau toje srityje ir mano požiūris į sceninius pastatymus stipriai pasikeitė“, – sako Liucija.
L. Grinkaitė visada buvo labai smalsi, aktyvi. Būdama vaikas mėgdavo deklamuoti eilėraščius, daug piešdavo ir konstruodavo. Savo originalias mintis pradėjo užrašinėti dar pradinėse klasėse.
Abu Liucijos tėvai mokytojai – labai meniškos prigimties, kūrybiški, nepaliaujamai besidomintys pasauliu, mokosi, skaito bei plečia akiratį.
„Man tai puikus pavyzdys, jog kūrybiškumas, gebėjimas prisitaikyti yra svarbi savybė“, – sako gimnazistė.
Šiuo metu L. Grinkaitė pasinėrusi į mokymąsi groti fortepijonu, o prioritetu visada lieka mokslas – jam skiria daugiausia dėmesio.
Vis dėlto stengiasi neapleisti ir saviugdos, kūrybos, kitų mėgstamų užsiėmimų.
„Mano nuotaika dažnai priklauso nuo to, kas įvyko per dieną. Ir nors vis greičiau temsta ir mažėja šviesos ne tik už lango, bet ir veiduose, stengiuosi nepasiduoti pesimizmui, aš laikausi gerai“, – šypsosi Liucija.
L. Grinkaitė svajoja rasti save, pakeliauti po pasaulį, neapleisti pomėgių ir išlikti tokia pat smalsi.
„Toliau domėsiuosi pasauliu, mokysiuosi, kursiu, skaitysiu ir nenuobodžiausiu. Galbūt pavyks savo pomėgius pritaikyti ir ateityje“, – svarsto kūrybinga panevėžietė.
