Gyvūnų prieglaudoje – ne vien šunys ir katės

• Sekundė
• Margarita SARGAUTYTĖ
• Aktualijos
• 2017.07.13 11:30

Vos keli kilometrai nuo Panevėžio, Kaimiškyje, įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje vasarą darbas nesustoja. Teritorija nuolat atnaujinama, o augintinių nemažėja.

„Šiandien jau atvežė keturis šunis. Ir katinas iš kažkur atsirado“, – glostydama du mažučius naujus prieglaudos gyventojus sako Panevėžio gyvūnų globos draugijos įkūrėja Rūta Liberienė.

Per dieną namus atranda nuo vieno iki penkių prieglaudos augintinių, tačiau tiek pat naujų atvežama.

Nors atrodytų, kad čia prieglobstį atranda dažniausiai seni gyvūnai, vadovė tikina, jog taip nėra. Pasak jos, atsikratoma visokiais: senais, ligotais, besilaukiančiomis patelėmis ir vos atsivestais keturkojais.

„Dauguma norinčiųjų atiduoti gyvūną paskambina ir susitaria, tada ir paimame. Bet randame ir dovanėlių – pririštų prie vartų, numestų. Kartais ir visą savaitę nesulaukiame nė vieno gyvūno, nors taip pasitaiko labai retai. O būna, kad per savaitę ir trisdešimt atveža. Nors kartais atrodo, jog gyvūnų nebeturime kur dėti, vis tiek priimame. Statome papildomas būdas, visaip stengiamės padėti“, – aiškina įstaigos įkūrėja.

Globoti teko ir vėžlį

Gyvūnų prieglaudoje globotinių dabar nėra itin daug. R. Liberienė pasakoja, jog kai kurie šunys čia ilgai neužsilieka. Mažus, mielus, energingus augintinius žmonės gana greitai priglaudžia, tačiau senesni čia sulaukia ir dienų galo.

Ilgiau prieglaudoje užtrukusiems keturkojams draugijos nariai ir savanoriai suteikia vardus. Visuomet linksmą ir meilią kalytę pavadino Šypsenyte, pagal išvaizdą vardus gavo Riestanosė ir Beuodegė – ši kalė yra prieglaudos senbuvė, čia praleido jau dvejus metus.

„Šią vasarą sulaukėme ir atvežtų sužalotų gandriukų, stirniukų, gulbių. Esame turėję antį, triušiukų, naminę žiurkę ir ne vieną šešką. Stirniukus išgydėme ir išsiuntėme į sodybą Anykščių rajone. Vieną gandrą nupjautomis kojomis, deja, teko užmigdyti. O pats egzotiškiausias atvežtas gyvūnas – vėžlys“, – prisimena R. Liberienė.

Pasak R. Liberienės, dauguma norinčiųjų atiduoti gyvūną paskambina ir susitaria, bet savanoriai randa ir pririštų prie vartų, numestų keturkojų. T. Šiaudinio nuotr.

Padeda geri žmonės

Prieglaudoje darbuojasi tik savanoriai. Vasarą į pagalbą ateina moksleiviai, žiemą prisideda ir suaugusieji. Gyvūnų mylėtojai be atlygio valo voljerus, vedžioja, šeria, girdo šunis, rūpinasi katėmis. Anot prieglaudoje besidarbuojančio Justino Stašio, savanorių visuomet trūksta, tačiau svarbiausia, kad jie nebijotų sunkaus darbo. R. Liberienė pabrėžia, jog su gyvūnais reikia elgtis atsargiai, juk gali ir sužeisti, iš baimės įkąsti ar įdrėksti.

„Rūta vadovauja prieglaudai, o aš prižiūriu ūkio dalį. Prieš tapdamas draugijos nariu čia savanoriavau penkerius metus. Dabar tai jau nebe savanorystė. Tai – namai“, –glostydamas neseniai į prieglaudą atvežtą sergantį šunelį, atvirai kalba paramediku dirbantis J. Stašys,

Dėl to šunelio vyriškiui teko net keletą kartų lėkti į prieglaudą, nes gyvūnėlis buvo leisgyvis. Dabar J. Stašys gali džiaugtis atgijusiu globotiniu.

Prie Panevėžio gyvūnų globos draugijos gerovės prisideda daugybė žmonių. R. Liberienė džiaugiasi, kad ėdalu rūpintis nereikia, jo užtektinai paaukoja geradariai. Prieglaudos darbuotojai pastebi naują tendenciją – per vestuves, gimtadienius svečių prašoma vietoj gėlių aukoti gyvūnams.

„Žmonės labai rūpinasi – ko paprašome, to ir atveža. Jeigu socialiniame tinkle parašyčiau, kad mūsų globotiniams trūksta ėdalo, antklodžių ar dar ko nors, tuoj pat ir atvežtų“, – neabejoja J. Stašys.

Daugiausia dovanų gyvūnai sulaukia prieš Kalėdas. Pavasarį ir rudenį ypač aukoja mokyklų ir darželių bendruomenės, atvažiuoja į prieglaudą, susipažįsta su gyvūnais. Draugijai geranoriškai padeda įvairios įmonės, o neseniai buvo padovanotas naujas autobusiukas.

„Patys tikrai niekaip nebūtume galėję tokio nusipirkti. Jis ypač pravers vežioti šunis į renginius“, – džiaugiasi R. Liberienė.

Prieglauda nuolat atnaujinama: betonuojamos grindys, keičiama kačių terasa, neseniai suremontuotas ir procedūrų kabinetas.

J. Stašys tvirtina, kad sąlygos keturkojams čia tikrai geros. Gyvūnai laikomi ir lauke, ir viduje, specialios patalpos įrengtos besilaukiančioms kalėms ir atsivedusioms šunyčių.

Šunys gal lakstyti vidiniame kieme, o vasarą ir tvenkinyje nusimaudo. Katės laisvai bėgioja specialioje terasoje, laipioja žmonių dovanotomis karstyklėmis.

Anot J. Stašio, darbas gyvūnų prieglaudoje jam nebe savanorystė. Tai – jau jo namai. T. Šiaudinio nuotr.

Pradėjo nuo nulio

Globoti šeimininkų atsikratytus gyvūnus R. Liberienė pradėjo dar 1995-aisiais. Kaip teigia vadovė, pradžia buvo itin sudėtinga, viską susikurti teko nuo nulio. Katės ir šunys buvo laikomi dovanotame statybiniame vagonėlyje. Anot jos, šis būdavo toks pilnas beglobių keturkojų, kad nelikdavo vietos nė kur apsisukti.

Nors dabar prieglauda veikia buvusioje fermoje, kur kasdien moteris prižiūri dešimtis gyvūnų, jiems vietos atranda ir savo namuose.

„Dabar nedaug turiu šunų, tik devynis. Vienu metu jų buvo keturiolika“, – šypsosi prieglaudos vadovė.

• Sekundė
• Margarita SARGAUTYTĖ
• #gyvūnai
• #Panevėžys
• #prieglauda