Asmeninio albumo nuotr.

Panevėžietiškos improvizacijos Valensijos gatvėse

Panevėžietiškos improvizacijos Valensijos gatvėse

Panevėžietį Justą Čekatauską šiuo metu turbūt geriau pažįsta Valensijoje nei gimtajame mieste. Gitaros iš rankų nepaleidžiantis gatvės muzikantas ispanus tiesiog varo iš proto – linksmybių ir šurmulio aplink jį tikrai netrūksta, kol įsisismarkavusius žiūrovus išvaiko policija. O tada charizmatiškas panevėžietis užgroja balkone.

Justo Čekatausko gyvenimas visuomet sukosi apie muziką. Jo mama Dalia Stančikaitė – buvusi legendinės, šlovės spinduliuose savo laiku besimaudžiusios grupės „Vaivorykštė“ narė, scenoje stovėjusi ir su lietuviškos estrados žvaigžde Kastyčiu Kerbedžiu, ir sūnui įskiepijo meilę muzikai. Ir dabar jiedu kartu neretai uždainuoja.
Justas juokiasi, jog būdamas vos ketverių ir dar sėdėdamas smėlio dėžėje jau visa gerkle traukė tuomet itin populiarios dainos žodžius: „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šycia, toli nuo savo gimtų namų…“ Mama iš karto pastebėjo atžalos muzikalumą ir jau pirmoje klasėje pristatė sūnų į Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, tuomet vadintą Panevėžio konservatorija.

Ten muzika jį tarsi pagavo į savo glėbį. Mokykloje Justas labai greitai pradėjo dainuoti dviem balsais, nors bendraklasiai dar nė nesuprato, kas tai apskritai yra.

„O man kažkaip pavykdavo pajausti tą intervalą tarp dviejų garsų ir nenuvažiuoti į šoną. Buvau nuolat ruošiamas „Dainų dainelei“ ir kitiems konkursams“, – pasakoja J. Čekatauskas.

Panevėžietis J. Čekatauskas, meistriškai brazdinantis gitara, savo dainomis bando užkariauti Valensijos praeivių širdis.

Mūšis dėl teritorijos

Muzikinę karjerą J. Čekatauskas pradėjo ant Palangos tilto, o būdamas vos penkiolikos prie Panevėžio turgaus prieigų jau kovojo dėl vietos po saule su ten karaliavusiais romais.

Mat pamatę, jog jaunojo gatvės muzikanto gitaros dėkle vartosi ne vienas popierinis pinigėlis, šie ėmėsi reketo.
„Priėjo ir pasakė, kad jeigu noriu čia groti, turiu susimokėti 10 litų. Paklausiau, o kas, jei nesumokėsiu? Parodė pirštu į savo draugus, sėdinčius bare kitoje gatvės pusėje, ir pareiškė, kad reikės ir jiems sumokėti, jeigu neduosiu tų 10 litų“, – dabar prisiminęs juokiasi Justas, nors prisipažįsta, jog tąsyk ši situacija atrodė gana baugiai.

Susimokėjęs duoklę, J. Čekatauskas turguje daugiau nebepasirodė.

Justas sako niekada nesudvejojęs, jog jo pašaukimas yra muzika. Visada tikėjo tuo, ką daro.

„Kartais daugiau, kartais mažiau, bet muzika visada su manimi“, – šypteli pašnekovas.

Įtraukia į linksmybes

Šiuo metu panevėžietis, meistriškai brazdinantis gitara, savo dainomis bando užkariauti trečio pagal dydį Ispanijos miesto, Valensijos, praeivių širdis. Nors daugelis atlikėjų kratosi gatvės muzikanto etiketės, Justas teigia, jog būdamas juo tiesiog mėgaujasi laisve.

„Gatvė turi savų pliusų. Esi pats sau bosas, kada nori, tada groji, kiek nori ir ką nori. Gyvenu labai laisvai, nepririštas prie sutarčių, sistemų, darbo laiko. Tai mane labai išlaisvina tiek kūrybiškai, tiek dvasiškai“, – sako J. Čekatauskas.
Justas dar nežino, ar norės groti gatvėse visą gyvenimą, bet tikrai nesibaido šios minties. Muzikavimas gatvėse jam reiškia taip dievinamas keliones ir pažinimą.

Ispanijoje J. Čekatauskas buvo priimtas labai svetingai. Anot jo, ispanai labai šilti žmonės, su jais daug lengviau bendrauti nei su praeiviais Lietuvoje. Valensijos gatvėse Justas groja populiarias dainas, kurias visi atpažįsta, tad linksmybių, judesio ir šurmulio aplink jį tikrai netrūksta.

„Ispanai beveik visada šoka, juokiasi, šypsosi, sulaukiu gausių plojimų, nes jiems patinka fiesta, o aš ją sukuriu tiesiog gatvėje. Ypač dabar, kai viskas gerokai apribota“, – pasakoja muzikantas.

Anot jo, akivaizdu, kad žmonės išsiilgę gyvų performansų, koncertų ir apskritai meno. Tad tiesiog mėgaujasi jo dovanojama muzika.

„Žinoma, iki tol, kol atvažiuoja policija ir liepia susirinkti „šmutkes“, – nusijuokia Justas.

Beje, anot jo, Ispanijos policijos pareigūnai itin dideliu draugiškumu nepasižymi, tad suktis tenka labai greitai.

Pavargsta kalbėti

Pasak J. Čekatausko, Valensijoje labai ramu ir jauku. Kitaip nei Barselonoje ar Madride, kur itin daug ispaniško triukšmo ir bruzdesio. Valensijoje nėra tokių didelių minių ar automobilių spūsčių, tad ir oras, Justo tvirtinimu, atrodo grynesnis.

„Ir dar, Valensija yra labai geroje geografinėje vietoje. Jeigu praneša lietų, tai lyja už Valensijos, o patį miestą aplenkia. Tai beveik nematome lietaus“, – sako muzikantas.

Anot jo, Valensijoje gyvenimas lydimas daugybės šypsenų ir tolerancijos. Žmonės padeda vieni kitiems, niekada nenusigręžia, nebijo vieni kitų ir pasitiki. Kaip ir įprasta pietietiškam temperamentui, labai mėgsta bendrauti. Tiesa, J. Čekatauskas prisipažįsta, jog kartais tai jį labai vargina ir gerokai patampo nervus.

„Jiems būtina pašnekėti, o aš lietuviško temperamento, esu ramesnis ir į smulkius pokalbius dažniausiai nesiveliu. Bet su jais būtina pašnekėti apie bet ką. Ispanai gali būti nevalgę, bet svarbu, kad būtų su kuo paplepėti“, – pasakoja Justas.

Gyventi be rūpesčių

Panevėžiečiui sunkiau priprasti ir prie ispaniško tempo, nes ispanai viską daro smagiai ir nerūpestingai besišnekučiuodami.

„Tarkime, laukiu parduotuvėje eilėje ir matau, kad viską įmanoma padaryti daug greičiau, bet plepalai užima dalį laiko“, – juokiasi J. Čekatauskas.

Panevėžietis gyvendamas svetur pastebėjęs ir pietiečiams būdingą atmestinumą – bus gerai, kaip yra.
„Šiukšlina žmonės nemažai ir galvoja: ,, Ai, vis tiek valytojai sušluos“. Bet vėjas išnešioja šiukšles ir jos patenka į jūrą ar upę“, – apgailestauja pašnekovas.

Pasak jo, atmestinumas juntamas net ir prisėdus papietauti. Taurės – ne visuomet švarios, maistas – ne visada skanus, atrodytų, paruoštas tik dėl to, jog reikia.

„Kartais liūdna, kai išleidi nemažai ir lieki nepatenkintas. Lietuvoje dirbama kruopščiau ir labiau jaudinamasi dėl kliento, o Ispanijoje jie pripratę, kad visada yra turistų ir pilna klientų, tad kartais viskas būna dzin“, – pastebi Justas.

Koncertai balkone

J. Čekatauskas svarsto, jog Ispanija yra bene tolerantiškiausia šalis atvykėliams visoje Europoje. Vietiniai jais labai džiaugiasi, domisi jų istorija. Ispanai, anot Justo, labai aktyvūs, linksmi, mėgsta pajuokauti ir, žinoma, plačiai pagestikuliuoti rankomis. Panevėžietis labai lengvai prisitaikė prie ispaniškos aplinkos. Nors nelankė jokių specialių kursų, dabar puikiai kalba ispaniškai.

„Tiesiog kai žmonės tokie šilti ir bendraujantys, automatiškai ir kalbą išmokau“, – teigia muzikantas.
Tik pirmieji metai Ispanijoje Justui buvo kiek sunkesni, nes gyveno mažame Lirijos kaimelyje. Prie aktyvaus gyvenimo būdo pratusiam panevėžiečiui ten pasirodė nuobodoka.

„Bet kai persikraustėme į Valensiją, iškart atsirado daug bendraminčių, kurie taip pat muzikuoja. Susikūrė bendras draugų ir pažįstamų ratas, prasidėjo linksmybės, vakarėliai. Muzika man labai padėjo prisitaikyti“, – šypteli J. Čekatauskas.

Atsitiktinai panevėžietis netgi tapo vietine žvaigžde. Karantino metu jis surengė gyvo garso koncertą tiesiai iš savo namų balkono ir džiaugiasi, jog iniciatyva puikiai pavyko. Tiesa, apie koncertą balkone Justas nė nebūtų pagalvojęs, jei ne vienas linksmas pasisėdėjimas su širdies drauge.

Anot J. Čekatausko, muzikavimas gatvėje turi savų pliusų – išlaisvina tiek kūrybiškai, tiek dvasiškai.

„Nusprendėme pašvęsti. Kadangi aštuntą valandą vakaro žmonės plodavo medikams išlindę pro balkonus, merginos paragintas, nusprendžiau šiek tiek pagroti“, – pasakoja muzikantas.

Sulaukęs gausybės ovacijų, tąsyk J. Čekatauskas įsidrąsino ir pakabino balkone plakatą, skelbiantį apie ateinantį šeštadienį vyksiantį gyvo garso koncertą. Koncerto dieną panevėžietis buvo priblokštas, mat balkonuose jo jau nekantriai laukė gražiausiais drabužiais ir šventiniu makiažu pasidabinusios moterys.

Po Europą su gitara

Ispanija – ne pirmoji J. Čekatausko stotelė. Panevėžietis gatvės muzikantas yra aplankęs daugybę šalių. Neslepia, jog buvo akimirkų, kai atrodė, kad visiškai nesiseka pragyventi iš muzikos ir nieko iš to nebus.

„Tikrai buvo, kad sėdėjau su dviem euriukais ir galvojau, ką pirkti: duonos ar vyno, – kvatoja Justas. – Labai gerai sekėsi Prancūzijoje. Ten brangoka, bet užsidirbdavau tikrai užtektinai.“

Skalsia gatvės muzikanto duona J. Čekatauskas mėgavosi Anglijoje ir Škotijoje. Ten, anot jo, žmonės jaučia rokenrolo dvasią ir labai palaiko gatvės muzikantus.

„Jeigu kalbėtume skaičiais, tai keliavau du su puse mėnesio ir per visą tą laiką uždirbau maždaug 3000 eurų. Tik jie man išsileido pačioje kelionėje, tad grįžau tuščiomis, bet kupinas džiaugsmo“, – tvirtina pašnekovas.

Smagūs laikai Panevėžyje

J. Čekatauskas sako jaučiantis didelę meilę muzikai, gitarai, žmonėms. Visa tai bando perduoti klausytojams per savo kūrybą. Justas mėgsta apdainuoti gamtą, mažus dalykus, į kuriuos pamirštame atsisukti, kai būname pagauti gyvenimo rutinos.

„Man patinka pastatyti miestą prieš gamtą ir apdainuoti skirtumus. Patinka pasakoti dainoje savo istoriją skirtingais gyvenimo tarpsniais“, – vardija muzikantas.

Kai augo Panevėžyje, J. Čekatauskas mėgo išsiskirti iš minios – plačios kelnės, ilgi plaukai. Juokiasi, jog dėl tokios išvaizdos kartais netgi gaudavo į kailį.

„Tada Panevėžyje nebūdavo labai saugu vaikščioti gatvėmis vakarais. Tekdavo bėgti“, – šypteli pašnekovas.

Kai baigė mokyklą, išsikraustė į Vilnių, tačiau vis dar saugo smagius atsiminimus iš gimtojo miesto.

„Panevėžyje prasidėjo mano pirmieji koncertai su grupe. Dabartinėje „Špunkoje“ mes organizuodavom labai smagius koncertus. Susirinkdavo patys šauniausi Panevėžio žmonės ir linksmindavomės“, – prisimena J. Čekatauskas.
Dar jam labai patikdavo leistis su draugais į sodą dviračiais. Tad vasaras ir praleisdavo sode su gitara, laužu ir karšta pirtimi.

„Kai grįžtu į Lietuvą, visada kurį laiką praleidžiu Panevėžyje. Čia gyvena mama, tėtis, sesuo, visa giminė“, – šiltai kalba Justas.

Dabar gyvendamas Ispanijoje panevėžietis iš naujo atrado dviratį, sportą ir piešimą. Šis jam yra kaip terapija.
„Kartais lekiame prie jūros ar į parką, kepame mėsainius. Kartais išvažiuojame už miesto į kalnus ir kopinėjame. Tiesiog žygiuojame kilometrus kalnais“, – vardija J. Čekatauskas.

O kai grįžta namo po tokios išvykos, jaučiasi maloniai pavargęs, bet išsivalęs, nes kalnų tyla, vėjas ir oras gydo.

Karantino metu jis surengė gyvo garso koncertą tiesiai iš savo namų balkono ir džiaugiasi, jog iniciatyva puikiai pavyko.

Ant ratų – į muzikinę kelionę

Vaikystėje J. Čekatauskas buvo labai aktyvus, drąsus ir šiek tiek išdykęs. Tėvai jo per daug nekontroliavo, pasitikėjo sūnumi ir duodavo laisvę. O ir pats nebuvo labai problematiškas.

„Mažas mėgdavau kieme organizuoti žaidimus. Vis sugalvodavau kokį naują, dar nežaistą žaidimą ir visus įtraukdavau. Ir pavykdavo! Matyt, tas bruožas dabar mane taip pat lydi ir padeda bendrauti su publika scenoje, per daug nesijaudinti, nebijoti“, – svarsto muzikantas.

Vietoje nenustygstantis panevėžietis jau dabar mintyse dėlioja metų planą. Šią vasarą ketina įsigyti autobusiuką ir jį perdaryti į kemperį, kad galėtų patogiai gyventi ant ratų. O tuomet, kaip įprasta, užsimetęs gitarą ant peties trauks į antrąją savo kelionę po Europą. Žada groti visur, kur tik įmanoma – gatvėse ir ten, kur bus pakviestas.

„Dar vienas mano prioritetas – dainų albumas. Po truputį įrašinėju savo kūrybos dainas. Noriu pabaigti albumą, tada keliauti su grupe ir pristatinėti jį gyvai. Noriu savo draugams iš Lotynų Amerikos aprodyti Lietuvą. Norėčiau pasiekti tokį lygį, kad kviestų koncertuoti didelėse scenose. Lietuvoje tai lengvai įgyvendinama, bet aš noriu čia, Ispanijoje, pabandyti“, – šypsosi pašnekovas.

J. Čekatauskas neretai išgirsta raginimų išbandyti save muzikiniame projekte. Tačiau, anot jo, televizinis spindesys ir blizgučiai – ne jam.

„Noriu išlikti toks, koks esu, būti sveikas, žvalus, mylintis ir mylimas. Tiesiog noriu gyventi, groti –ir nesvarbu, gatvėje ar dideliuose renginiuose. Svarbu matyti patenkintus žmones dėl to, ką darau“, – sako J. Čekatauskas.

Komentarai

  • Šaunuolis…džiugink žmones ir jie tau atsidėkos tuo dvigubai,o tavo širdis džiaugsis iš laimės…

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į pagarba komentarą Atšaukti atsakymą

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų