Beglobiams vaikams geriausia dovana – šeima

Kad būtų mažiau globojamų vaikų, Panevėžio socialinių paslaugų centras turi svajonę – įgyvendinti Budinčių socialinių globėjų šeimų programą, kuri jau puikiai veikia kituose miestuose. Šio centro darbuotojai užsimojo su naujovėmis žengti koja kojon ir visomis išgalėmis padėti į gyvenimą kabintis tiek vaikams, tiek jų tėvams.

Tikimasi, kad jau netolimoje ateityje patys mažiausi beglobiai vaikai pateks ne į vaikų namus, o į šeimas.

„Mūsų tikslas – sumažinti mažamečių vaikų skaičių, ypač kūdikių iki 3 mėnesių, institucinėje globoje, pagerinti jų globos kokybę, sumažinti vaikų laikinosios globos sąnaudas bei plėsti globos formų įvairovę, atsižvelgiant į konkrečius vaiko poreikius“, – vardijo naujus siekius Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinės pagalbos skyriaus vadovė Danguolė Sabulienė.

Pasak specialistės, budintis socialinis globėjas – tai asmuo ar šeima, galinti priimti be tėvų globos likusį vaiką bet kuriuo paros metu laikinai, iki 2 mėnesių, globoti. Tokia praktika, kai vaikas bet kuriuo paros metu gali būti atvežtas budinčiam socialiniam globėjui, atkeliavo iš Vakarų. Palikti be priežiūros, patyrę smurtą ar išgyvenę krizines situacijas vaikai iki dešimties metų yra vežami budinčiam socialiniam globėjui.

Dažniausios krizinės situacijos, kai vaikai galėtų būti perduoti budintiems globėjams, anot D. Sabulienės, yra tėvų girtavimas, smurtas ar narkotikai. Taip pat nedarbas, tėvystės įgūdžių stoka.

„Pagal programą laikinai globai budintiems globėjams vaikai gali būti atiduoti nuo gimimo iki dešimties metų. Vienu metu globėjas gali globoti nuo vieno iki trijų vaikų. Tokiems žmonėms būtų numatytas atlyginimas už darbą savo namuose, pagalbos pinigai už kiekvieną globojamą vaiką, vaiko globos išmoka, taip pat specialistų pagalba. Jie būtų rengiami pagal bendrą globėjų ir įtėvių rengimo programą, atsižvelgiant į individualias dalyvių galimybes, jiems būtų parinkta mokymų forma“, – „Sekundei“ teigė D. Sabulienė.

Kalėdos stebuklų metas, todėl D. Sabulienė linki susėdus prie Kūčių stalo pamąstyti: gal čia užtektų vietos ir neturinčiam namų vaikui. T. Šiaudinio nuotr.

Lydi ne viena baimė

Vaikų globos namai vis dar perpildyti, nors jau kurį laiką siekiama, kad ateityje tokių namų nebūtų. Galvojama, ką jau dabar galima padaryti, kad valdiškuose namuose augtų kuo mažiau vaikų, kad kuo daugiau jų, netekusių tėvų globos, galėtų apgyvendinti šeimose.

Tačiau apie įvaikinimą ir vaikų globą sklando įvairių mitų. Poros, pasiryžusios tapti vaikų globėjais ar įtėviais, dažnai rankas nuleidžia, kai išgirsta, kad įvaikinimo ar globos nustatymo procesas gana sudėtingas. Nuogąstaujama dėl per ilgų mokymų, būgštaujama, kad vaiko praeities išgyvenimai gali turėti įtakos jo tolesniam vystymuisi, todėl manoma, kad geriau įvaikinti kūdikį, nes jis mažiau pažeistas, turi mažiau blogos patirties. Bet mokslo įrodyta, kad kūdikių pasąmonėje glūdi netgi prenetaliniame laikotarpyje įgyta informacija.

D. Sabulienė pažymi, kad su įvairiomis problemomis susiduria jau globojantys vaiką ar jį įsivaikinę asmenys, nes jie dažnai augina pažeistą mažylį. Tokiems žmonėms būtina kompleksinė pagalba, parama, specialistų konsultacijos.

„Šeimoms, kurios išgyvena krizinę situaciją dėl vaiko elgesio, trūksta žinių ir gebėjimų, kaip susidoroti su sunkumais. Yra atvejų, kai paauglį globėjai grąžina į socialinės globos įstaigas“, – sako D. Sabulienė.

Siekiant užtikrinti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam vaikui augti savo šeimoje, o likusiems be tėvų globos – augti globėjų, įtėvių šeimose ar šeimynose ir gauti pagalbą bendruomenėje, centre organizuojami tęstiniai mokymai. Juose tobulinamos penkios gebėjimų, būtinų globėjams ir įtėviams sritys. Tęstinių mokymų ciklą sudaro 69 valandų mokymai grupėje. Į organizuojamus mokymus asmenis siunčia Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Įtėviai kursus gali lankyti ir savo pageidavimu.

Grįžta atgal

Socialinės pagalbos skyriaus vadovė D. Sabulienė apgailestauja ne tik dėl to, kad globos ir įvaikinimo procesas nėra spartus, bet ir dėl to, kad įsivaikinti ar globoti svetimą vaiką dažnokai pasiryžta tam nepasiruošę asmenys, todėl po kiek laiko globotinis grįžta į vaikų namus.

„Šeimai, pasiryžusiai atverti namų duris naujam nariui, jį išlaikyti gali tapti nelengva našta, jeigu tai nėra suvokiama kaip galimybė, pirmiausia – sau pačiam. Tarp pasirengusių taip pasielgti žmonių atsiranda ir abejojančiųjų – ar šeima pajėgs tinkamai išauklėti vaiką, ar galės jį viskuo aprūpinti. Galime aukotis dėl kitų, bet jeigu tai prieštarauja mūsų pačių giluminiams poreikiams, vaikai tai pamato iš mūsų akių. Jų neapgausime“, – paaiškina D. Sabulienė.

Socialinės pagalbos skyriau vadovė sako, kad mokymai būsimiems globėjams ir įtėviams reikalingi todėl, kad visų pirma to reikia vaikui. Jis ateina į šeimą su savo patirtimi, savo žiniomis ir lūkesčiais. „Vaiko šaknų ignoravimas – tai dalies jo asmenybės ignoravimas. Būtina tolerancija – priimti visą vaiką, su jo šaknimis, giminaičiais. Pažeisti vaikai turi didesnius reikalavimus. Taigi reikia besąlygiškai priimant viską, kad ir kas tai būtų. Būsimi globėjai ar įtėviai turi savęs paklausti: ar aš sugebėsiu pamilti vaiką? O ne domėtis, ar tas vaikas gražus ir geras“, – mano D. Sabulienė.

Sėkmę lemia veiksniai

Pasak pašnekovės, įtėviai turėtų suprasti, kad įvaikinti tai nėra tas pats, kas auginti savo biologinį vaiką. „Įvaikinimas išgydo bevaikystę, bet neišgydo nevaisingumo“, – teigia D. Sabulienė.

Be to, specialistė pažymi, kad įtėviai dažnai bijo atskleisti vaikui, kad jis įvaikintas. „Tiesos nesakymas – tai gyvenimas baimėje. Toks nebūna visavertis. Vaikui svarbu žinoti, kad jis įvaikintas ar globojamas, nes tai jam suteikia stabilumo. Pasąmonėje glūdi informacija, kas jam gyvenime yra atsitikę. O suaugusiuosius visada lydi baimė – kada ir kaip pasakyti“, – tvirtina D. Sabulienė.

Pasak specialistės, sėkminga globa galima laikyti tokią, kai ji nenutrūksta anksčiau, nei reikia vaikui, kai tiek globotinis, tiek globėjas jaučia pasitenkinimą ir abu yra laimingi. Praktika rodo, kad globos sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: motyvacijos, požiūrio į vaiko biologinius tėvus, sutuoktinių tarpusavio santykių, nuostatos į kritines auklėjimo situacijas.

„Motyvacija – vienas iš sėkmingą globą užtikrinančių veiksnių. Ji turi didžiulės įtakos tam, kaip yra tenkinami globotinio poreikiai, kaip globėjai geba įveikti krizes ir atsitiesti. Motyvacija apibrėžia atsakymas pačiam sau į klausimą: „Kodėl globoju šį vaiką?“ Nuo to, koks yra globėjo atsakymas į šį klausimą, smarkiai priklauso jo lūkesčiai dėl vaiko bei tai, kaip suaugusysis subjektyviai suvokia provokuojamų globos situacijų rimtumą, vertina savo jėgas ir kiek bus pasiryžęs imtis konstruktyvių sprendimų. Globos motyvaciją paprastai sudaro ne koks nors vienas, o keletas motyvų, ir jie pagal subjektyvią svarbą globėjui išsidėstę tam tikra hierarchija. Pastebėtina, kad, deja, ne visada motyvacija, arba motyvų hierarchija, atitinka vaiko poreikius ir interesų visumą. Pasitaiko, kad globėjas ne iki galo arba menkai įsisąmonina savo motyvaciją“, – tvirtina D. Sabulienė.