Įdomios informacijos apie miesto spaudą, taip pat ir „Panevėžio balso“ rinkinių galima rasti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriuje. PB ARCHYVŲ nuotr.

Archyve – miesto gyvenimo atspindžiai

Archyve – miesto gyvenimo atspindžiai

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Panevėžys visada buvo spaudos miestas.

Skirtingais laikmečiais leisti įvairūs leidiniai, panašiai kaip dabar, aprūpindavo miestelėnus visa reikalinga informacija, pradedant vietinėmis ir užsienio naujienomis ir baigiant komerciniais skelbimais.

Tačiau nors daugelis pačių to meto laikraščių išliko ir yra saugomi archyvuose, istorijos sūkuriuose, deja, pradingo tyrinėtojams ne ką mažiau įdomūs redakcijų dokumentai.

Vienintelė byla

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir netrukus po jo mieste buvo leidžiami keli laikraščiai – apie tai „Panevėžio balsas“ jau išsamiai pasakojo. Mūsų dienas pasiekė ne visi jų numeriai, dar mažiau – redakcijų archyvų, tad įvairiuose fonduose saugomi dokumentai gana kuklūs.

Kalbant apie Nepriklausomybės metų ir okupacijų laiko laikraščius, situacija jau kiek kitokia.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjo Leono Kaziukonio teigimu, tuo laikotarpiu išsiskyrė pirmasis laikraštis, į panevėžiečius kreipęsis lietuvių kalba, – „Panevėžio balsas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis leistas nuo 1924-ųjų iki 1935 metų, tada pavadinimas pakeistas į „Panevėžio garsas“. Šis laikraštis gyvavo iki pirmos sovietų okupacijos.

Be to, 1930–1933 metais Panevėžyje leistas tautiškosios minties savaitraštis „Mūsų kraštas“.

L. Kaziukonio, apgailestavimu, Lietuvos centriniame valstybės archyve, jungtiniame Lietuvos laikraščių ir žurnalų redakcijų fonde, yra vienintelė 1929 metų „Panevėžio balso“ susirašinėjimo su bendradarbiais ir skaitytojais byla. Tačiau joje – galybė netikėtų, įdomių, vertingų faktų. Pavyzdžiui, yra rašytojo, poeto Kazio Inčiūros laiškas dėl Julijono Lindės-Dobilo užrašų apie Kristijoną Donelaitį išsiuntimo, kunigo marijono P. Bučo raštas dėl straipsnių apie eucharistinį kongresą, Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio religinių giesmių „Neapleisk mūsų“ ir „Giesmė į šventą Elžbietą“ tekstai su paties vyskupo Kazimiero Paltaroko viza, 1929 metų laikraščio korespondentų sąrašas…

Tarp nepriklausomybės metų ir okupacijų laiko leidinių išsiskyrė pirmasis laikraštis, į panevėžiečius kreipęsis lietuvių kalba, – „Panevėžio balsas“. PA GPB nuotr.

Tarp nepriklausomybės metų ir okupacijų laiko leidinių išsiskyrė pirmasis laikraštis, į panevėžiečius kreipęsis lietuvių kalba, – „Panevėžio balsas“. PA GPB nuotr.

Svarbus liudijimas

Pasak L. Kaziukonio, bylos tyrinėtojų dėmesį visada atkreipia kunigo Jurgio Tilvyčio atsakymai į „Dziennik Kowienski“ 262 numeryje pateiktą informaciją, kad Panevėžyje bažnyčiose lenkams laikoma mažai pamaldų lenkų kalba. J. Tilvytis rašė: „lietuviams atrodo, kad lenkai čia pamaldų turi net per daug, nes tikrų lenkų čionai kaip ir nėra, esą tik lietuviai aplenkinti. Vilniuje lietuviai ir tiek neturi. Esant taip skirtingoms vienų ir kitų pažiūroms, jokios galimybės nesimato tai suderinti. Per anksti dabar kelti šį klausimą. Tegul pats laikas gydo šią mūsų žaizdą. Melskimės vieni ir kiti, kad pats Dievas išspręstų šį ginčą.“

Archyvaro teigimu, šis laiškas – svarbus tolerancijos vertinant tautinius lietuvių ir lenkų santykius liudijimas.

Deja, daugiau nei prieškarinio „Panevėžio balso“, nei jam pakeitus pavadinimą – „Panevėžio garso“, nei „Mūsų krašto“ redakcijų dokumentų Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų rankraštynuose neaptikta.

Reikėjo drąsos

1941-aisiais prasidėjusi vokiečių okupacija paskatino naują leidinių bangą. Tų metų liepos 4-ąją pasirodė „Išlaisvintas panevėžietis“. Jo išleisti devyni numeriai, dešimtasis numeris buvo jau kitu pavadinimu – „Panevėžietis“. Šis ėjo iki 1941 metų lapkričio 10 dienos, kol buvo uždarytas.

Paskui, vokiečiams įtvirtinus okupacinį režimą, lapkričio 29 dieną išleistas „Panevėžio apygardos balsas“. Tai, anot L. Kaziukonio, buvo Lietuvos nacionalistų partijos savaitraštis, ėjęs iki 1944 metų vasaros. Vėliau jo redaktoriai pasitraukė į Vakarus.

Žinoma, kad pradėjus leisti „Panevėžio apygardos balsą“, jį redagavo žurnalistas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas Vytautas Kasniūnas (iki 1938 metų Kasnickas), vėliau apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Informacijos redaktoriumi dirbo žinomas dramaturgas Algirdas Jonas Kaulėnas.

Vokiečių valdžiai nušalinus V. Kasniūną ir A. J. Kaulėną, nuo 1943 metų laikraštį redagavo prozininkas Vytautas Jonas Narbutas ir Jonas Mekas.

V. J. Narbutas buvo išskirtinio likimo asmenybė. 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, jis po karo daugiau nei dešimtmetį kalėjo Vorkutoje. O 1944-aisiais į Panevėžį pasikvietė Joną Meką.

Avangardinio kino krikštatėvis yra pasakojęs, jog tuo sudėtingu laiku lietuviams reikėjo išnaudoti galimybes ir patiems perimti laikraščių leidybą, net jei paskui ne vienas už tai buvo vokiečių ar sovietų sušaudytas. Toks buvo metas – spaudai reikėjo išmaniai laviruoti, kad į puslapius patektų kiek įmanoma mažiau propagandos. Tad, J. Meko manymu, negalima buvo smerkti nė vieno anuometinio redaktoriaus, nes jie padėjo išlaikyti lietuviškumą.

Laikraštis „Laisvas žodis“ – atgimimo laikotarpio leidinys. PA GPB nuotr.

Laikraštis „Laisvas žodis“ – atgimimo laikotarpio leidinys. PA GPB nuotr.

Rado palėpėje

L. Kaziukonio žiniomis, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos dvi „Išlaisvinto panevėžiečio“ redakcijos susirašinėjimo bylos. Vienoje jų, be skaitytojų korespondencijos, grožinės literatūros kūrinių, yra Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atsišaukimai, aplinkraščiai, skelbimai, Lietuvos aktyvistų fronto programos projektas. Antroje byloje – Kauno generalinio komisaro aplinkraščiai, skaitytojų korespondencija, žinutės, Pauliaus Drevinio ir kitų poetų grožinė kūryba, o taip pat išskirtinis MVD ir MGB darbuotojų 1948 metų lapkričio 25 dienos aktas.

„Panevėžio mergaičių gimnazijos palėpę, ventiliacijos angoje rastas popierinis ryšulys, įvyniotas į 1945 metų rugpjūčio 25 dienos „Tiesos“ laikraštį. Ryšulyje buvo laikraščio „Išlaisvintas panevėžietis“ redakcijos susirašinėjimo dokumentai – 200 lapų. Akte nurodoma, kad rasti antitarybinio laikraščio dokumentai buvo pristatyti į MGB apskrities skyrių.“

L. Kaziukonis

„Jame rašoma, kad apžiūrėjus Panevėžio mergaičių gimnazijos palėpę, ventiliacijos angoje rastas popierinis ryšulys, įvyniotas į 1945 metų rugpjūčio 25 dienos „Tiesos“ laikraštį. Ryšulyje buvo laikraščio „Išlaisvintas panevėžietis“ redakcijos susirašinėjimo dokumentai – 200 lapų. Akte nurodoma, kad rasti antitarybinio laikraščio dokumentai buvo pristatyti į MGB apskrities skyrių“, – pasakoja archyvaras.

Šiandien jau sunku nustatyti, kas galėjo paslėpti minėtus dokumentus ir kaip jie pateko į tuometį LSSR centrinį valstybinį archyvą, sako L. Kaziukonis. Aišku tik tiek, kad archyvo darbuotojai 1966 metais iš kilogramo rastų netvarkingų dokumentų pabirų sudarė dvi „Išlaisvinto panevėžiečio“ redakcijos dokumentų bylas.

1988-ųjų „Sąjūdžio žodžio“ numeris. ARCHYVŲ nuotr.

1988-ųjų „Sąjūdžio žodžio“ numeris. ARCHYVŲ nuotr.

Saugojo originalus

Sovietmečiu mieste leista „Panevėžio tiesa“. Pasak L. Kaziukonio, šio laikraščio redakcijos 1951–1990 metų nuolatinio saugojimo dokumentai – iš viso 268 bylos, – laikomi Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale.

„Tačiau jose nerasime prieškario ir pokario metų dokumentų – redakcija neišsaugojo ir visų laikraščio leidimo metų komplektų“, – apgailestauja archyvaras.

1951–1968 metų dokumentai yra redakcijos mėnesio darbo planai, ataskaitos, pajamų ir išlaidų sąmatos, finansinės apyskaitos ir balansai. Nuo 1969 metų ir vėliau pradėti kaupti ir saugoti gamybinių pasitarimų posėdžių protokolai, susirašinėjimas su Lietuvos komunistų partijos ir valdžios institucijomis redakcijos veiklos ir laikraščio spausdinimo klausimais, profsąjungos dokumentai, paskelbtų ir neskelbtų straipsnių, turinčių mokslinę istorinę vertę, originalai.

Archyvo bylose galima aptikti istorikų Onos Maksimaitienės, Vlado Sudeikos, kraštotyrininkų Vytauto Baliūno, Rymanto Grėbliūno, Jokūbo Atkočiūno straipsnių rankraščius apie Panevėžio praeitį, Leono Kuodžio pastabas apie kalbos kultūrą, mokytojų Elenos Gabulaitės, Venanto Morkūno atsiminimus.

Pasak L. Kaziukonio, ruošiant medžiagą spaudai, daugelis didelės apimties straipsnių buvo sutrumpinti. Tačiau nespausdinta medžiaga išlikusi archyve.

Paskui tokių straipsnių būta gerokai mažiau.

„Redakcija, tvarkydama 1979–1984 metų dokumentus, nuolat saugoti atrinko tik vieną kitą mokslinę istorinę vertę turintį straipsnį. Vėlesniais metais tokių straipsnių originalai jau nebuvo saugomi“, – sako jis.

Mažai liko ir atgimimo laikų dokumentų. Be to, pasak archyvaro, redakcija neišsaugojo skaitytojų laiškų bei įvairios korespondencijos, fotonuotraukų, kitos medžiagos, kuri būtų reikšminga istorijos tyrinėjimams.

Atkūrus nepriklausomybę, „Panevėžio tiesos“ pavadinimas 1990 metų liepos 4 dieną vėl pakeistas į „Panevėžio balsas“. 1994 metais laikraštis buvo privatizuotas. Sutvarkius 1990–1994 metų gegužės 16 dienos „Panevėžio balso“ redakcijos dokumentus, į archyvą buvo perduotos 11 nuolatinio saugojimo bylų. Jas sudaro tų metų redakcijos veiklos įsakymai, pajamų ir išlaidų sąmatos, laikraščio metų komplektai. Kiti dokumentai, kurie priskirtini nuolatiniam saugojimui, neišliko. Be to, redakcija surinko ir perdavė archyvui valstybiniam saugojimui „Panevėžio balso“ 1925, 1927–1932, 1934–1935 metų komplektus.

Turėjo ir gamyklos

Sovietmečiu didesnės Panevėžio pramonės įmonės ir statybos organizacijos leido savo laikraščius. „Ekrano“ gamykla – „Ekranietį“ (jau nepriklausomos Lietuvos metais – „Mano firmą“), Parodomasis statybos trestas – „Statybininką“, Autokompresorių gamykla – „Kompresorietį“, vėliau – „Auridą“, „Lietkabelio“ gamykla – „Lietuvos kabelį“.

Šių laikraščių redakcijų archyvų likimas nežinomas.

Tačiau, pasak L. Kaziukonio, saugomi Panevėžio rajono „Tėvynės“ laikraščio redakcijos dokumentai: 193 dokumentų bylos, apimančios 1962–1992 metus.

Archyvaras pasakoja, kad redakcija, tvarkydama 1962–1979 metų dokumentus, nuolatiniam saugojimui paliko ir perdavė archyvui laikraščio metų komplektus, pajamų ir išlaidų sąmatas, finansinės apyskaitos balansus bei vėlesnių metų redakcijos veiklos planus, ataskaitas, susirašinėjimo dokumentus, straipsnių, turinčių mokslinę istorinę vertę, originalus ir kitką. Vėlesniais metais daugelis dokumentų nebuvo palikti nuolatiniam saugojimui.

„Tėvynės“, kaip ir „Panevėžio tiesos“, redakcija nedaug išsaugojo atgimimo laikotarpio dokumentų“, – pastebi pašnekovas.

Padvelkus atgimimo vėjams, atsirado ir nauja spauda. Pasak L. Kaziukonio, 1988 metų vasarą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupė pradėjo leisti „Sąjūdžio žodį“. Šis laikraštis spausdintas mašinėle ir daugintas kopijavimo aparatu. 500 egzempliorių tiražu išleista 12 numerių. Nuo 1988 metų gruodžio 30 dienos pradėtas leisti „Laisvas žodis“, ėjęs iki 1993 metų. Archyvaro teigimu, laikraščio redakcijos duomenų išlikę nedaug.

Beje, dalį svarbios ir įdomios informacijos apie miesto spaudą galima rasti ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų