-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio apygardos teismas panaikino pirmos instancijos teismo nuosprendį, pagal kurį kunigas buvo nuteistas dėl aplaidžios parapijos ir asmeninio ūkio buhalterinės apskaitos. Už tai jam buvo skirta ir 3012 eurų bauda. Tokia suma, pasak dabar išteisinto dvasininko, labai skiriasi nuo tų milžiniškų valstybės pinigų, kuriuos prokuratūra ir teismai išleido trejus metus nagrinėdama jo bylą.
S. Filipavičius teigia šiandien dėl jam palankaus Panevėžio teisėjų sprendimo euforijos nejaučiantis.
„Ačiū Dievui, kad teisybė Lietuvoje dar yra – dėl to man palengvėjo. Bet kartu mano atvejis parodo, kaip mūsų teisėsaugos sistema gali be jokios prasmės valkioti kiekvieną šalies pilietį, nepaleisdama jo metų metus“, – atsidūsta „Sekundės“ kalbintas Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas.
Šiuo metu Troškūnuose tarnaujantis dvasininkas gerai pažįstamas panevėžiečiams. 1986–1990 m. jis buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras. Paskui vyskupas kunigą perkėlė į Anykščių rajono parapijas.
Iš Pakruojo rajono kilęs dvasininkas valdo kelis hektarus žemės. Jos pats nedirba ir nenaudoja, tačiau vasarą pievas šienauja ir šieną ritiniais parduoda. Ši veikla ir sukėlė abejonių teisėsaugos pareigūnams. Prokurorai įtarė, kad klebonas galėjo tinkamai į apskaitą neįtraukti iš ūkio gautų pajamų.
Kunigas Saulius Filipavičius. „Anykštos“ nuotr.
Pirmosios instancijos Anykščių teismo rūmai konstatavo negalintys nustatyti 2003–2017 m. S. Filipavičiaus ūkininko ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes savininkas nevedė ūkio apskaitos, nefiksavo įvykusių ūkinių operacijų, nepateikė tyrimui visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų.
„Dar vykstant ikiteisminiam tyrimui buvo paimtas mano ūkio žurnalas. Tik kažkodėl prokuratūra jo nematė ar nenorėjo matyti. Bet net ir jei nebūtų buvę šito dokumento, buvo visi kiti pajamas fiksavę aktai. Juk su manim pirkėjai atsiskaitydavo tik per banką“, – pasakoja S. Filipavičius.
Anykščių teismas, anot dvasininko, tokių jo argumentų neklausė. Neklausė, pasak kunigo, nė profesionalių auditorių, kurie bandė parodyti, kad buhalterinė apskaita visgi buvo tvarkoma.
„Jei buhalterijoje kokio popieriuko ir trūko, tai ar dėl to reikia tokių teisinių procesų? Ar padaryta kam žala, sukelta grėsmė? Tik pastarosios priežastys turi įtakos pradėti baudžiamąją bylą. Manau, šiuo atveju padaryta tiek moralinė, tiek materialinė žala valstybei dėl visiškai nulinės, absurdiškos bylos“, – teigia S. Filipavičius.
Anykščių teisėjų nuosprendį dvasininkas apskundė aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui. Šis, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad klebonas turi būti išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad S. Filipavičius niekada neatsisakė pateikti reikiamus dokumentus, o pajamų ir išlaidų žurnalo kopiją jis pateikė per papildomą apklausą. Todėl teismas konstatavo, kad nors per kratą ir nebuvo rasti bei paimti visi dvasininko ūkio apskaitos dokumentai, tai nereiškia, kad jie neegzistavo ir kad ūkio buhalterinės apskaitos nebuvo.
Teismas taip pat nurodė, kad jokios aplinkybės nepagrindžia Anykščių teismo išvados, kad pateikti ūkio apskaitos dokumentai buvo užpildyti ne laiku. Lietuvos teismo ekspertizės centras išaiškino, jog vienoje grupėje esantys įrašai parašyti tuo pačiu šratinuku. Ši aplinkybė, apygardos teismo įsitikinimu, niekaip nepagrindžia versijos, esą įrašai padaryti ne laiku – tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.
Be to, apygardos teismas rėmėsi dviejų auditorių bei pakartotiniu specialistės tyrimu, kurie patvirtino tik nereikšmingus ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymo neatitikimus.
Anykščių teismo rūmų S. Filipavičius buvo nuteistas ir už tai, kad aplaidžiai tvarkė Troškūnų Švč. Trejybės parapijos buhalterinę apskaitą, susijusią su tikinčiųjų aukomis grynaisiais pinigais už religinius patarnavimus.
Tačiau Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas, Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo taisyklės netaikomi su bažnyčios religinėmis paslaugomis susijusiai veiklai. Todėl kaltinimas pažeidus minėtų teisės aktų nuostatas klebonui pareikštas visiškai nepagrįstai.
Panevėžio teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis numato, jog bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, naudojami sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais. Taip pat nurodoma, kad valstybė neapmokestina savanoriškų aukų bažnyčiai ir aukų, skirtų jos sielovados, švietimo veiklai.
Teismas pažymėjo, kad tikinčiųjų aukos bažnyčiai priklauso išimtinai bažnyčios kompetencijai ir valstybė šių lėšų buhalterinės apskaitos vedimo nereguliuoja.
„Pirmosios instancijos teisėja, mano nuomone, buvo visiškai neįsigilinusi į bylą arba specialiai ignoravo mano poziciją“,– įsitikinęs S. Filipavičius.
Dvasininkas neslepia, kad trejus metus trukę teismai pakenkė jo sveikatai. Kunigas be vaistų nebeįveikia nerimo, jį kamuoja nemiga. Suduotas smūgis ir dvasininko reputacijai.
„Kas mane pažįsta, vietiniai žmonės – visi palaikė šioje byloje. Tačiau kaltinimai sklido visos šalies lygiu, prokuroras tiesiai mane vadino ūkininku ir pasakojo, kad nėra buhalterijos dokumentų“, – prokuratūros pozicija stebina S. Filipavičių.
Vis dėlto taškas šioje jau trejus metus trunkančioje istorijoje dar nėra padėtas.
Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus specialistė Rasa Stundžienė informavo, jog įvertinusi Panevėžio apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytus motyvus, prokuratūra ruošiasi pateikti kasacinį skundą dėl S. Filipavičiaus bylos Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
