Feisbuko poezija

Feisbuko poezija

Prieš šešerius metus teko rengti interviu su tuo metu vienu profesio­naliausių mūsų šalies žurnalistų. Klausinėjau apie socialinio tinklo komunikacijos specifiką, būsimą populiarumą ir apskritai ar jis toks būtinas XXI a. žmonėms. Pašnekovas feisbuką metaforiškai palygino su vos pažįstamų asmenų susibėgimu vyno bare tik kelioms ar keliolikai minučių. Apie glaudesnį, tikresnį ir ilgesnį internautų kontaktą socia­liniuose tinkluose kalbėti nėra prasmės.

Lietuvoje negausūs medijų teoretikai, perskaitę šį interviu, tuomet iškart sukilo: atsiliepimų straipsniuose puolė įrodinėti, kad feisbukas yra ir bus lyg mobilusis telefonas, be kurio žmonės jau neįsivaizduoja bendravimo.

Praėjus daugiau nei pusei dešimtmečio, tenka pripažinti, kad abi aptartos pozicijos buvo iš dalies teisingos, – dabar kvestionuoti feisbuko populiarumą jau būtų keistoka. Vis dėlto nedaug kas viešai svarsto, kokias transformacijas patirs įprasti žiniasklaidos žanrai, kokia tokio susižinojimo esmė ir prasmė.

Praėjusių metų pabaiga Lietuvos feisbuko vartotojams ir visiems, kurie seka bendravimo socialiniuose tinkluose transformacijas, buvo ypatinga tuo, kad prasidėjo naujas etapas: jau gana ilgą laiką beveik be jokios atsakomybės juose sklindančias nuomones, didesnės apimties komentarus papildė naujas reiškinys – čia persikėlė ir poezija.

Radosi naujas Lietuvos feisbuko fenomenas – Mantvydas Leknickas su nedideliu poezijos tomu „Kniedytos mintys“. Knyga išleista mažu tiražu, platinama tik užsisakius ją internetu. Jau po mėnesio nuo jos pasirodymo autorius turėjo daugiau nei 30 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle.

Akivaizdu, kad „Kniedytos mintys“ parašytos ne iš vidinės autoriaus kūrybinės būtinybės, o tiesiog galvojant apie knygos vartotojus. Eilėraščiai trumpi, bet ne lakoniški. Panašios apimties Rytų poezija paprastai būna labai koncentruota ir daugiaprasmė. M. Leknicko kūryba – dažniausiai nesuvaldytos kalbos eilėraščiai, atskleidžiantys būdingą mūsų laikų tendenciją, apie kurią rašė filosofas ir kultūrologas Herbertas Marcuse: žmogus tapo vienmačiu. „Kniedytų minčių“ eilėraščių prasmės dažniausiai lėkštos, turinčios seksualinį pobūdį, metaforos nepaklūsta jokiai kūrybinei logikai ir brandesnio amžiaus žmonėms turėtų kelti juoką. Tai net ne poezijos knyga, o internetinis rinkodaros projektas.

Visgi knyga, kurios pobūdį diktuoja feisbukas, atlieka kelis teigiamus judesius: ji išleista be jokios valstybinės paramos, ignoruojant leidyklas, visą darbą autorius padarė savarankiškai. Dar svarbiau tai, kad visuomenėje, kuri dar tik pratinasi kasdien skaityti knygas, M. Leknicko „Kniedytos mintys“ daugeliui paauglių ir jų tėvų suteikė progą atsiversti knygą. Tikėtina, kad po šios atsiras ir kitų, kurių meninė vertė bus daug svaresnė.

Paties M. Leknicko šios recenzijos autoriui truputį gaila, nes „Kniedytos mintys“ turbūt yra jo paskutinė spausdinta knyga, – socialinio tinklo principais kuriama komunikacija priversta arba išsisemti, arba monotoniškai kartotis. Kita vertus, feisbukas su M. Lek­nicku verčia suklusti ir sekti, ar rasis ne tik dar 10 tūkst. sekėjų, bet ir „Kniedytų minčių“ autoriaus sekėjų. Tačiau noriu tikėti, kad liks skaitytojų, kurie prie eilėraščio norės užtrukti kelias valandas ar net dienas, o ne kelias sekundes, kol naršoma internete.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite