Architektūra sukasi apie vardą, ne apie kokybę

Įtakingojo architektų biuro OMA atstovas Reineris de Graafas vieną po kito vardija aktualiausius architektūros iššūkius: šiuolaikines technologijas, vis augančius miestus, netgi žvaigždės vardo tradiciją. Kaip visus juos paversti pranašumais, Vilniuje viešėjęs svečias „Open House Vilnius“ iniciatyva kalbėjosi su architekte Saule Juknevičiūte.

– Kodėl svarbu su plačiąja visuomene kalbėti apie architektūrą?

– Labiausiai architektų vertinami pastatai dažnai plačiosios visuomenės yra mažiausiai mėgstami. Besilankant Čikagoje, Ludwigo Mieso van der Rohe projektuotame Ilinojaus technologijų instituto studentų miestelyje, tvyrojo jausmas, kad moderni architektūrinė kokybė tapo nematoma šiuolaikiniam žvilgsniui. L. Miesas van der Rohe buvo tylus žmogus. Jo kurti pastatai perteikia tą ramybę, klasikinius, atrodytų, akivaizdžius konceptus.

Mūsų biuras Venecijos bienalėje 2012 m. pristatė parodą „Viešieji darbai“ („Public Works“) apie brutalizmo pastatus. Šie įkūnija pačias geriausias intencijas visuomenei, dosnią gerovės valstybės nuostatą, tačiau jų išvaizda be galo šiurkšti! Iš tiesų įdomu, kad ši gėrio filosofija išreiškiama tokia šiurkščia architektūra. Ir tai itin sunku išaiškinti žmonėms, kurie neturi šešerių metų išsilavinimo architektūros srityje.

– Galbūt tuomet apie architektūrinę kokybę išvis neverta kalbėti?

– Ne, kalbėti būtina. Manau, kad kalbėjimas atideda moderniosios architektūros atmetimą. Galbūt pavyks atidėti jį taip ilgai, kad modernizmas savaime bus atrastas iš naujo. Neapykantos nepakeisime itin mėgstamu dalyku, tačiau ilgainiui modernūs pastatai gali sulaukti pripažinimo. Juk niekas net nesvajotų nugriauti baroko bažnyčios. Tačiau šiuo metu net ir tikrai geriems moderniems pastatams gresia būti sunaikintiems.

– Tai itin aktualus klausimas ir Lietuvoje, ypač kalbant apie sovietmečio pastatus.

– Apie tai pasakojo jūsų kolegos. Surengėme pažintinį turą po miestą automobiliu, sėdėjau keleivio vietoje, ir aplinkiniai vaizdai maloniai stebino. Tačiau paaiškėjo, jog šie pastatai arba jau suplanuoti nugriauti, arba visuomenė norėtų, kad taip atsitiktų.

Vilniuje vedžiau paskaitą Nacionalinėje dailės galerijoje. Pastatas rekonstruotas labai profesionaliai. Įsivaizduokite tokį pat statinį saulėto klimato fone – tai galėtų būti Oscaro Niemeyerio darbas. Kaip žmonės negriautų baroko bažnyčios, nenaikintų ir O. Niemeyerio kūrinio. Kai kurie Lietuvoje esantys pastatai kokybe ir estetika ne tik prilygsta O. Niemeyerio darbams, bet ir juos lenkia. Tačiau niekas plačiąja prasme net nežino, kas juos sukūrė.

– Manote, kad pastatai gali būti visuomenės teigiamai vertinami tik tuomet, kai juos sukuria ikona tapusį vardą turintis architektas?

– Būtent. Venecijoje pristatėme parodą apie viešajame sektoriuje dirbusių architektų kurtus pastatus. Jie dirbdavo kaip valstybės tarnautojai tuomečiuose miestų architektūros skyriuose. Ypač daug pavyzdžių yra iš brutalizmo periodo Londone. Pastatai be galo gražūs, o vardai žmonių, kurie juos suprojektavo, nežinomi. Juk valstybės tarnautojai iš esmės negali tapti žymūs. Viskas, ką įmanoma rasti, tai raidės GLC (Greater London Council, Londono taryba – IQ past.). Kadangi šie pastatai be Le Corbusier, L. Mieso van der Rohe ar O. Niemeyerio pavardės, jie pasmerkti būti daug greičiau sunaikinti.

Tai susiję su modernizmo kaip kultūros šakos tradicija. Joje yra ir labai žymių pavardžių, tačiau modernizmo darbų repertuaras šiomis pavardėmis neapsiriboja. Jei kas nors kitas šiandien sukurtų Franko Gehry tipo pastatą, būtų išvadintas plagijuotoju. Septintąjį dešimtmetį, kai architektas suprojektuodavo ką nors panašaus į O. Niemeyerio ar Le Corbusier darbus, jis būdavo laikomas tos pačios idėjinės mokyklos dalimi, nė kiek ne mažiau vertinga. Pirmas ne visuomet laikytas geriausiu. Idėjos galėjo toliau gyvuoti ir be jų autoriaus.

Šiandien yra tik pirmas kartas. Tai keista tendencija. Ji įžiebia neįtikėtinai daug tariamų šedevrų. Matome revoliuciją architektūroje kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną, valandą. Tačiau tuo pat metu ši tendencija nužudo darnaus tęstinumo galimybę. Architektūra tampa visiškai atsitiktinė. Kai šiuolaikinių pastatų panašumas atmetamas kaip plagijavimas, sunku apginti praeities idėjines mokyklas. Ši vidinė dabartinės architektūros būsena pati sau kenkia. Norėdami būti pirmi ir vieninteliai, atmetame istoriją iš esmės.

– Kaip tokiu atveju galėtų atsirasti nauja filosofijos kryptis architektūroje?

– Modernizmas gimė ne dėl žymiausių architektūros istorijoje pavardžių, bet atsiradus plienui ir gelžbetoniui. Arkos tapo nereikalingos. Atsirado galimybė sienas statyti bet kur, kur tik norisi, lyg baldus. Tai lėmė paprasčiausia nauja medžiaga, konstrukcinė technologija. Pramonės perversmas išlaisvino architektūrą nuo įsipareigojimų. Tereikia plaukti pasroviui su naujausių technologijų banga. Kokius šiandienius išradimus galėtume panaudoti architektūroje naujoms išraiškos formoms?

Daugelis dominuojančių inovacijų yra be aiškiai išreikštos formos. Informacinių technologijų (IT) išradimas leidžia mums daugiau žinoti, funkcionuoti kiek kitaip, nei buvo įprasta, bet tai neturi įtakos pastatų formai. IT suteikia progą mums iš naujo panaudoti senus pastatus. Nauji nedideli verslai tobulai įsiskverbia į esamas erdves. Priešingai nei anksčiau, galime plėsti mastelį fiziškai netapdami didesni, mums nereikia didesnių erdvių ar daiktų.

Norėčiau, kad kas nors šiuos procesus teoretizuotų architektūros srityje. Tuomet veikiausiai atsidurtume naujojo modernizmo pradžioje ir galėtume nuoširdžiai pripažinti, kad daugybė senų dogmų nebegalioja. Nemažai kas bando IT paversti forma. Mano manymu, IT esmė yra būtent nepriklausomybė nuo formos. Pažiūrėkite, kur gyvuoja šiuolaikinės kūrybinės industrijos: tai loftai, garažai, kur sienos, atrodo, yra vien tik tam, kad būtų galima pakabinti plakatą. Daug svarbesni kavos staliukai, žmonės daro bet ką bet kokiomis valandomis, visa esmė – informacija ir idėjos, todėl erdvėms taikomi reikalavimai mažėja. Tai teoriškai gali turėti daug didesnių padarinių architektūrai, nei bet koks architektas norėtų pripažinti. Tobulėjančios IT galėtų būti išsilaisvinimas ne tik iš formos, bet ir iš architektūros apskritai. Bet koks argumentas statyti pastatą gali tapti argumentu jo nestatyti.

– Koks tokiame kontekste yra architekto vaidmuo?

– Architektas turėtų būti žmogus, kuris šį pokytį supranta, neneigia jo vien dėl galimos grėsmės savo profesijai ir sugeba kurti naujas galimybes. Šiuo metu mūsų biuras atlieka gerokai daugiau rekonstrukcijų nei prieš 20 metų. Prireikė daug laiko, kol ir patys biure pradėjome suprasti, jog perprojektuoti kito architekto darbą taip pat yra kūrybinis pasiekimas. Tai daroma tam, kad pastatuose galėtų vykti dalykai, kurie anksčiau ten buvo neįmanomi. Tokia ir turėtų būti architektūra – nepaklūstanti išankstinėms stilistinėms nuostatoms.

Nemažai žmonių ateina pas mus manydami, kad jiems reikia naujo pastato. Būdamas architektas, žinoma, džiaugiesi galėdamas pasakyti, kad būtent naujas pastatas yra jų problemos sprendimas. Tačiau taip nebūtinai yra. Turėtume pasiekti lygį, kai sugebėsime objektyviai ir nuoširdžiai patarti, tai padėtų išlaikyti mūsų kaip architektų patikimumą. Deja, ši profesija nėra nei ekonomiškai, nei kaip nors kitaip tam pasiruošusi. Architektai turėtų projektuoti pastatus, kai to reikia, ir organizuoti kitus darbus, kai naujas statinys nebūtinas. Žodis „projektavimas“ (angl. design – IQ past.) turi dvi reikšmes. Viena jų – suteikti formą, kita – sukurti planą abstrakčiąja prasme. Pavyzdžiui, suplanuoti, ką reikėtų daryti toliau. Šią apibrėžties dalį visi profesijos atstovai palaimingai ignoruoja.

– Tačiau architektūroje taip pat svarbu turėti garsų vardą?

– Taip, viskas sukasi apie vardą, ne apie kokybę. Žvaigždė gali sukurti mėšlą. Kai didelį objektą sukuria žymus architektas, staiga jis tampa įmanomas ir realizuojamas. Taip ir nutinka, o vardas gali išeiti iš mados.

Mūsų biuras dalyvavo konkurse suprojektuoti „Gazprom“ dangoraižį Sankt Peterburge. Dalyvavo keturi pasaulinio garso architektai ir „RMJM architektai“ – nežymi, tačiau jau prieš tai kartu su užsakovais dirbusi bendrovė. Žinoma, niekas Sankt Peterburge dangoraižio matyti nenorėjo, nes tai istorinis miestas, dangoraižis pažeistų miesto horizonto liniją. Dėl to ir buvo pakviesti žymūs architektų biurai, kurių specializacija – dangoraižių projektavimas. „Pasaulinio garso architektai sako, kad dangoraižį čia projektuoti galima, tai kas jūs tokie, kad teigiate, jog to daryti negalima?..“ Taigi leidimas statyti buvo gautas. Tą pat akimirką visi žymūs architektai iš konkurso buvo atleisti. Vienintelis jų darbas buvo įveikti pasipriešinimą statyti dangoraižį.

Kai kurios sistemos kapitalizmo logiką panaudoja gudriau, nes jos nepasiduoda atsitiktinumui. Tai tampa šachmatų žaidimu, kai apgalvojami keli žingsniai į priekį.

– Taip nutinka tik Rytų Europoje ar ir visame pasaulyje?

– Kiekvienoje pasaulio dalyje yra savas manipuliacijų laipsnis. Manau, kad mes, OMA, matėme, kas vyksta, kad mumis naudojamasi. Konkurse dar dalyvavo Jeanas Nouvelis, Danielis Libeskindas, „Herzog and de Meuron“ – visi įprasti įtariamieji. Prisimenu, kad su OMA diskutavome, ką daryti. Sutarėme paskambinti kitiems dalyviams ir pasikalbėti. Taigi susisiekiame su J. Nouveliu ir išgirstame, kad jis nenori pykdyti kliento. D. Libeskindui net negalime prisiskambinti, nes jis vėl paskendęs savo kūrybiniame pasaulyje. Buvo beviltiška. Susiduri su žymiausiais pasaulio architektais, į kuriuos lygiuojasi, kurių pavyzdžiu seka visa architektų karta ir kurie, apakinti savo pačių sėkmės, kertiniu momentu leidžia sau atsidurti kvailio vietoje. Tai nerimą kelianti mūsų profesijos būklė.

Kai kurie architektai – labai labai žymūs, bet ta šlovė iš dalies yra kaina, kurią jie turi sumokėti. Tavo vardas apriboja tavo žodžio laisvę. Vardas yra prekės ženklas. Vardas iš tavęs padaro karikatūrą. Esu įsitikinęs, kad šie žmonės be galo subtilūs, talentingi, žymūs ne be reikalo, bet jie buvo sumenkinti savų prekės ženklų.

Todėl rašau, pavyzdžiui, apie senuosius Londono tarybos architektus, kurių niekas nežinojo, kurie prieštarauja dabartinei sistemai. Iš dalies galiu tai daryti, nes nesu toks žymus. Esu pakankamai matomas, kad galėčiau kalbėti apie architektūrą. Bet nesu vienas iš tokių garsių vardų kaip D. Libeskindas, kuris paprasčiausiai turi per daug ką prarasti, jei pripažintų ydingus dabartinės architektūros profesijos sistemos mechanizmus.

– Ar žymaus architekto vardo tradicija tęsis ir toliau, o gal visgi keisis?

– Manau, kad ši tradicija tam tikru metu subyrės. Jau dabar daugybė jaunesnių biurų yra grįsti bendradarbiavimo modeliu, viskas susiję su tuo, kad reikia būti dideliems, kai tai būtina, ir mažiems, kai reikia būti mažiems. Visa tai tikriausiai ves į profesijos atgimimą, kai vardai bus mažiau svarbūs negu patys pastatai.

– Kaip architektai turėtų mokytis, kad geriau pritaptų šiuolaikiniame pasaulyje?

– Prieš pradėdamas mokytis architektūros, lankiau itin klasikinę vidurinę mokyklą, kuri pasižymėjo labai aiškiai apibrėžtu lotynų ir graikų mąstymo būdu. Tuomet visada jaučiau, kad keliauju iš taško A į tašką B. Įgydamas architektūros išsilavinimą jaučiausi, lyg kažkas būtų man užrišęs akis ir įmetęs į labirinto vidurį. O, įdomu! Bet kam to iš tiesų reikia? Manau, kad architektūra yra labai nekantri disciplina. Ji moko mus pateikti sprendimus dar iki tol, kol būna apibrėžtos problemos, uždaviniai. Būtent dėl to, mano manymu, architektūros profesija kenčia vis labiau: neturime krypties, nežinome, koks yra mūsų kuriamų produktų vaidmuo. Produktai kuriami dėl proceso, kūrybinio džiaugsmo. Kūrybiškumas turėtų būti priemonė, o ne tikslas. Kūrybiškumas priešinasi logikai, jis paremtas įkvėpimu, o logika – dedukcija. Architektūra yra kažkur tarp jų.

Pagrindinis dalykas, ką architektūros mokyklos turėtų padaryti, tai pažvelgti į architektūrą iš šalies ir nuo to atsispirti. Galbūt reikėtų liautis gaminti beprotiškai jaudinančius dalykus, sustoti minutėlę ir apsižvalgyti. Mes visuomet skubame. O kai skubame, negalime daryti apibendrinimų, tobulėti.

Kai mūsų įmonė ėmė dalyvauti švietimo srityje, ilgai atsisakėme mokyti kūrybos, projektavimo, dirbome vien su moksliniais projektais. Tai ir buvo AMO (OMA biuro think tank – IQ past.) pradžia. Toks ėjimas padėjo mums likti gyviems kaip intelektualams aplinkoje, kur kūrybinės gamybos tempas vis didėja. Manau, kad architektūros mokslai yra vienintelis momentas gyvenime iki nuolatinio skubėjimo etapo. Tačiau jau ir architektūros mokslai tampa šio skubėjimo dalimi, o tai paneigia patį išsilavinimo tikslą.

– Kokie ateityje bus pagrindiniai miestų iššūkiai?

– Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų įsikūrę miestuose, urbanizacija vyksta stulbinančiu tempu. Apie tai kalbama su triumfo gaidele, lyg miestų augimas būtų esminis mūsų civilizacijos laimėjimas. Realybėje, manau, miestai auga greičiau, negu gali patys su tuo susitvarkyti. Štai Kinijoje urbanizacijos tempas toks, kad tai, kas kitur užtrunka dešimtmečius, ten – vos keletą mėnesių. Tačiau tai iškart reiškia standartų mažinimą, kad būtų patenkinti esminiai poreikiai.

Per Antrąjį pasaulinį karą Rytų fronte naciai turėjo technologiškai pranašų tanką „Tiger“. Sovietai sukūrė T-70 tanką, kuris technologiškai buvo žemesnės klasės, tačiau jį buvo galima gaminti štai taip (greitu tempu spragsi pirštais – IQ past). Tad, vos numušus vieną tokį tanką, į jo vietą stodavo trys. Dėl to sovietai laimėjo tankų mūšius. Panašiai, susidurdami su dabartiniu urbanizacijos tempu, turėtume galvoti apie infrastruktūrą.

VIenas įspūdingiausių OMA kūrinių yra CCTV televizijos pastatas Pekine

– Tačiau dabar technologijos leidžia daliai žmonių gyventi nebe mieste, tad galbūt šis procesas galėtų tapti ir atvirkštinis?

– IT technologijos leidžia daug ką daryti nuotoliniu būdu, tai galėtų būti panaudota urbanizacijai atidėti ir įgyvendinti suvaldomu tempu. Būtinybė rinktis vienoje vietoje yra esminis miesto bruožas. IT sfera leidžia į tai pažiūrėti iš naujos perspektyvos ir iš dalies šį poreikį apskritai panaikinti.
R. de Graafas

Gimė 1964 m. Nyderlanduose.
Nuo 1996 m. dirba OMA (Office for Metropolitan Architecture) studijoje, yra architektas ir partneris.
Nuo 2002 m. yra OMA think tank AMO direktorius.
Dviejų parodų – „ON Hold“ Romoje 2011 m. ir „Public Works“ Venecijos bienalėje 2012 m. – kuratorius.
2017 m. planuoja išleisti knygą „Four Walls and a Roof, the Complex Nature of a Simple Profession“ („Keturios sienos ir stogas, sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“).