M. Gaddafio ruporas – jo sūnus S. Al-Islamas.
Prancūzijos žiniasklaidoje šią savaitę nagrinėjamos Libijos problemos, ir jau ne pirmą savaitę aptariami artėjantys prezidento rinkimai – kaip jiems ruošiasi dabartinis šalies vadovas Nicolas Sarkozy ir savo kandidato tebeieškanti Socialistų partija.
„Le Monde“
Libijos valdžia nesiruošia pasiduoti
Tarp Libijos lyderio Muammaro Gaddafio vaikų Saifas Al-Islamas išsiskyrė kaip norintis reformuoti Libiją, rašo „Le Monde“. Vasario mėnesį prasidėjus ginkluotam pasipriešinimo judėjimui, antrasis „Libijos vedlio“ sūnus per televiziją pažadėjo tęsti karą prieš sukilėlius „iki paskutinio vyro, paskutinės moters, paskutinės kulkos“. Kaip ir M. Gaddafiui, dabar dėl jo išduotas Tarptautinio baudžiamojo teismo arešto orderis. „Le Monde“ pateiktame interviu S. Al-Islamas atskleidžia savo požiūrį į tarptautiniu tapusį konfliktą.
M. Gaddafio sūnaus nuomone, sukilėliai bet kokiu atveju pralaimės – ar būtų su NATO, ar be jos. Pačią aljanso operaciją jis vadina „kvaila“ ir „prastai paruošta“, kitaip tariant, „greito maisto kampanija“. NATO atstovus S. Al-Islamas apibūdina kaip „gangsterius“ bei „nusikaltėlių grupę“, nes jie visomis pastangomis stengiasi nužudyti jo tėvą.
Kalbėdamas apie sukilėlius M. Gaddafio sūnus juos lygina su „labai savimi pasitikinčiomis žiurkėmis“ bei „išdavikais“, veikiančiais išvien su europiečiais ir amerikiečiais, kad išnaikintų Libijos tautą. Pasak jo, dar visai neseniai sukilėliai buvo „niekas“, o dabar juos priima didžiųjų valstybių (Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, JAV) valdžios atstovai. Šiaip ar taip, tauta jų nepalaiko. Be to, sukilėlių yra tik keletas šimtų, o jėgos jiems suteikia NATO pajėgos. M. Gaddafio sūnus įsitikinęs, kad su tokiais sąjungininkais ir pats Peliukas Mikis atsilaikytų.
S. Al-Islamo teigimu, jo šalį krečiantis konfliktas sukasi apie pinigus ir naftą, o Libija yra „milžiniškas pyragas, kurį užsienio šalyse norima pasidalinti“.
Santykius su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy, pas kurį 2007 m. Paryžiuje lankėsi M. Gaddafis, „Le Monde“ kalbintas libis sako kadaise galėjęs apibūdinti kaip „ypatingus“ ar net šeiminius. Libijos valdžia Prancūzijos prezidentą laikė „geriausiu draugu Europoje“.
Pasak S. Al-Islamo, Prancūzijos prezidento pyktis kilo tada, kai Libija atsisakė pasirašyti „daugybę sandorių“. Verta priminti, kad praeitą savaitę prancūzų žiniasklaidoje pasirodė oficialūs pranešimai apie Prancūzijos tiekiamus ginklus sukilėliams.
Duodamas interviu S. Al-Islamas NATO, o ypač amerikiečių įsitraukimą į konfliktą lygino su Vietnamo karu. Pasak jo, sąjungininkai turi nuolat grįžti į savo karines bazes, o toks kovos būdas jiems niekada neleis kontroliuoti Libijos. Konfliktas baigsis vietinių žmonių naudai.
Vis dėlto S. Al-Islamas pripažino norintis, kad Libija taptų nauja Šveicarija ar Austrija Artimuosiuose Rytuose ir galėtų didžiuotis modernia demokratine sistema, laisve, rinkimais. Tačiau tai įmanoma tik su viena sąlyga – jeigu patys Libijos gyventojai priims atitinkamą sprendimą. M. Gaddafio sūnus pabrėžė, kad Libija yra pasirengusi organizuoti skaidrius rinkimus, sudaryti laikiną vyriausybę ir paskelbti konstituciją. Tačiau pirmiausia reikia išspręsti konfliktą, kuris kilo tarp Libijos gyventojų ir „išdavikų, karinių grupuočių, teroristų“.
„Les Echos“
N. Sarkozy ieško subrendusių rinkėjų
1995 m. Jacques Chiracas Prancūziją laikė „stikline šalimi“, su kuria reikia elgtis švelniai. 2007 m. Nicolas Sarkozy atrodė, kad rinkėjai trokšta veiksmo, ir stengėsi patenkinti jų lūkesčius. Geras kandidatas į prezidento postą supranta, ką galvoja šalies gyventojai ir ko jiems reikia, rašo „Les Echos“.
Likus metams iki prezidento rinkimų visų stovyklų kandidatai trūks plyš stengiasi perprasti prancūzų norus ir baimes. Iki pat šios dienos visiems peršasi ta pati išvada: Prancūzijos gyventojus paveikė ar net traumavo viena po kitos kilusios krizės – ekonominė ir finansinė, politinė (Arabų pavasaris) ir ekologinė (Japonija). Taigi prancūzai nori būti „apsaugoti“.
Nors šis žodis turi savo vietą tiek politinės kairės, tiek dešinės gretose, jo prasmė skiriasi. N. Sarkozy yra įsitikinęs, kad krizės prisidėjo prie prancūzų ugdymo ir kad šie tapo „subrendusiais rinkėjais“, suprantančiais skolos keliamus pavojus bei nesibaiminančiais išgirsti tiesą. Graikijos pavyzdys prancūzų ausyse skamba taip: „Mes irgi galime to sulaukti.“ Kokių priemonių tuomet imtis, kad Prancūzijai ir toliau pavyktų egzistuoti tarp besivystančių šalių (Kinija) ir pasitraukusių iš istorijos (Graikija)? Panašu, kad tam, kuriam pavyks savo atsakymu įtikinti daugiausia rinkėjų, kitais metais atiteks ir šalies vadovo krėslas.
„Prancūzai nemėgsta N. Sarkozy, bet jie žino, kad jis yra geriausias šalies globėjas“, – teigia vienas dienraščio cituojamas valdančiosios dešinės atstovas. Valstybės ar prancūzų globėjas? Šie du tikslai vienas kitam prieštarauja kur kas labiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, rašo dienraštis.
Socialistų stovykla dešiniuosius moko, jog neįmanoma apsaugoti prancūzų taikant „liberalius receptus“, kurie eilinius piliečius tik dar labiau pažeidžia. N. Sarkozy mąsto atvirkščiai: socialistų propaguojama prancūzų socialinė priklausomybė nuo valstybės ilgainiui silpnina šalį. Šalies vadovas tikina, kad politinė kairė dar labiau įsiskolins ir sukels kur kas didesnį nedarbą bei sumažins perkamąją galią.
Prezidento aplinkoje vis dėlto pasigirsta abejonių, ar prancūzai iš tiesų yra subrendę. Ar jų nesuvilios viską, o ypač daugiau (socialinių) teisių žadančios kalbos? Dabartinio valstybės vadovo aplinka įsitikinusi, kad šalies globa galiausiai virs ir pačių prancūzų apsauga. Deja, rezultatai matomi ne iš karto. Taigi N. Sarkozy gali tekti atsisakyti savo ambicijų ir ieškoti būdų, kaip raminti būsimus rinkėjus.
„Le Figaro“
Socialistų partijai nepavyksta pamiršti DSK skandalo
Nekaltas? Kaltas? Grįš? Negrįš? Panašu, kad Dominique‘o Strausso-Kahno (DSK) netolimą ateitį bando spėti kone kiekvienas. Tiesa, panašu ir tai, kad visi – pradedant Prancūzijos socialistais – norėtų kalbėti apie ką nors kita, o ne DSK skandalą, skelbia „Le Figaro“.
Pagal Socialistų partijos kalendorių visi norintieji dalyvauti rinkimuose, per kuriuos paaiškės partijos kandidatas, atstovausiantis socialistams 2012 m. prezidento rinkimų maratone, iki liepos 13 d. turi pateikti savo kandidatūras. Tačiau viskas iš tiesų priklausys nuo Niujorke priimto sprendimo dėl DSK, rašo „Le Figaro“.
Teisminė raizgalynė Niujorke dar toli gražu nesibaigė. Ji netgi išsikerojo iki pat Prancūzijos, kur rašytoja Tristane Banon šią savaitę pateikė ieškinį prieš DSK dėl mėginimo išprievartauti. „Reikia baigti šį neįtikėtiną kaltinimų srautą“, – teigia vienas dienraščio cituojamas socialistas. Politinės kairės stovykloje kantrybė pamažu senka. Socialistų gretose nebeslepiama, kad pats DSK turėtų imtis iniciatyvos ir kuo greičiau pasisakyti, kokie yra jo ketinimai. Vis dėlto kol kas partija linkusi netarti griežto žodžio, taigi vidinės rinkiminės kampanijos pradžia šiek tiek nusikels.
Kai kurių partijos narių nuomone, šiandien DSK grįžimas į Prancūzijos politinę erdvę yra sunkiai tikėtinas žiūrint vien iš žmogiškosios perspektyvos.
„Le Figaro“ teigimu, jau keletą dienų sklando kalbos, kad DSK yra prasitaręs partijos pirmajai sekretorei ir savo artimai partijos bičiulei Martine Aubry, jog jis neketina teikti savo kandidatūros. Kita vertus, dienraštis cituoja ir vieną M. Aubry aplinkos atstovą, kurio teigimu, būtina įvertinti gegužės 15-osios, kai buvo suimtas DSK, pamokas įvertinant į apkalbas ir nuogirdas. Kitaip tariant, nereikia tikėti kalbomis.
„Mes išvarginsime prancūzus“, – nerimą išreiškė kitas „Le Figaro“ cituojamas M. Aubry artimas šaltinis. Pasak jo, DSK skandalas jau pasiekė viršūnę, tačiau žiniasklaidos jėgos pernelyg galingos, kad joms kas nors pasipriešintų. Taip pat baiminamasi, kad užsitęsęs skandalas Socialistų partijai suteiks politinės fantastikos atspalvio, o būtent tai partiją ir pražudys.
„Tai, kas leistų Socialistų partijai laimėti, yra jos realumas“, – teigė vienas politikas.
Paklausti, ar tiki DSK grįžimu, politinę fantastiką mini ir Prancūzijos valdančiosios dešinės atstovai. Šiai stovyklai jau pavyko izoliuoti DSK skandalą nuo šalies ar bent jau nuo savo partijos politinio gyvenimo. „Tai – Socialistų partijos problema, o ne mūsų“, – trumpai situaciją komentavo Christianas Jacobas, valdančiosios dešinės partijos pirmininkas žemesniuosiuose Prancūzijos parlamento rūmuose.
Vis dėlto partijos atstovai linkę pabrėžti, jog DSK patyrė „didelę politinę ir moralinę krizę“. Prieš jį bus nusiteikusios visos Prancūzijos feministės – ypač po T. Banon ieškinio. Pasak „Le Figaro“ cituojamų šaltinių, ne tik eiliniai prancūzai nenorės tokio prezidento kaip DSK. Patys Socialistų partijos nariai darys viską, kad tik jis negrįžtų.
