Džiaugsmo dėl euro Estijoje – mažiau nei prieš metus.
Praėjus metams po to, kai Estija prisijungė prie euro zonos, šalyje jaučiamas nusivylimas. Ši maža Baltijos valstybė gali džiaugtis pavydėtina šalies finansų padėtimi. Tačiau gyventojams sunku susitaikyti su įsipareigojimu gelbėti Pietų Europą, rašo Prancūzijos dienraštis „Le Monde“.
Nors apskritai estų nuomonė apie eurą išlieka teigiama, rėmėjų gretos pamažu retėja. 2010 m. eurui pritarė 60 proc. gyventojų, o 2011 m. spalį pastarųjų buvo likę 56 proc. Tiesa ta, kad šiandien bendros valiutos kritikai Estijoje gali pasitelkti ne tik tradicinį išaugusių kainų argumentą. Bėgant laikui estai paniro į neramius euro zonos vandenis, kurių turbulencijos šaltinis – kai kurių ES valstybių narių, ypač pietinių, įsiskolinimas.
„Le Monde“ prisimena pernai rugsėjį pasirodžiusio dienraščio „Postimees“ numerio pirmąjį puslapį, kuriame euro įvedimas Estijoje buvo lyginamas su šalies kelione „Titaniku“. Nors šiandien šalies gyventojų nusiteikimo euro atžvilgiu vis dėlto nebūtų tikslinga sieti su tokiu pražūtingu likimu, Estijoje pastebimas nusivylimas.
Pasak nacionalinių ekspertų, į narystę euro zonoje Estija žvelgė kaip į galimybę galiausiai priklausyti „išsivysčiusių šalių klubui“. Euras taip pat žadėjo didesnį nuotolį nuo Rusijos, kurios vis dar prisibijoma. Šie euro zonos privalumai aktualūs ir šiandien. Estijos centrinio banko atstovo Madiso Mullerio teigimu, niekas nesigaili sprendimo prisijungti prie bendros valiutos, tačiau vargu ar kam nors gali kelti pasitenkinimą šiandieninės realijos ES finansų srityje.
2007 m. Estijos kompanijų atstovai neslėpė savo nusivylimo, kad dėl pernelyg didelės infliacijos šaliai nepavyko prasibrauti į euro zoną. Po šios istorinės pamokos buvo imtasi visų įmanomų priemonių siekiant neišleisti iš rankų antros galimybės. Vyriausybė, pačių estų pakrikštyta „krokodilu“, pradėjo radikalią taupymo politiką. Ji sustabdė valstybės išlaidų augimą, padidino PVM, sumažino valstybės tarnautojų algas. Pasak „Le Monde“, po nepatrauklių 2009 m., kai ekonomika smuko 13,9 proc., o nedarbas išaugo iki daugiau nei 13 proc., dabar Estija gali didžiuotis pavyzdine valstybės finansų situacija: valstybės skola, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, sudaro 5,9 proc. šalies BVP. Kaip pastebi prancūzų dienraštis, tai yra „absoliutus rekordas euro zonoje“.
Taigi estai niekaip negali suprasti, kodėl griežtos taisyklės yra taikomos šalims, norinčioms įvesti bendrąją valiutą, tačiau negalioja valstybėms, jau esančioms „viduje“. Kodėl, pavyzdžiui, Atėnams buvo leidžiama didinti deficitą iki tokio lygio, kad galiausiai šaliai prireikė pagalbos iš likusių 16 euro zonos valstybių narių?
Minimali alga Estijoje yra 278 eurai, vidutinės pajamos šalyje nesiekia net 800 eurų, o Graikijoje minimalus uždarbis yra 863 eurai.
Susitaikyti su solidarumo reikalavimu Talinui sekasi sunkiai. Tuo labiau, kad bendra valiuta leidžia kur kas lengviau viską lyginti: minimali alga Estijoje yra 278 eurai, vidutinės pajamos šalyje nesiekia net 800 eurų, o Graikijoje minimalus uždarbis yra 863 eurai.
„Aš mielai padėčiau graikams, bet nenoriu mokėti už alkoholį, kad jie galėtų ir toliau švęsti“, – dienraštis cituoja vieną euroskeptiškų pažiūrų estą. Pasak kitos kalbintos estės, žmonės šalyje badauja, o graikai protestuoja. Dar kitas Estijos gyventojas prakalbo apie estų disciplinos pomėgį, kuris dažnai lyginamas su vokiečių. Sovietiniais laikais Estija su vokišku paklusnumu klausė Maskvos, o šiandien lygiai toks pat nuolankumas rodomas Briuseliui.
Nors kartais estams atrodo, kad jų kančios per didelės, dauguma jų įsitikinę, jog kitos alternatyvos nebuvo. Estijos krona nuo 1999 m. buvo pririšta prie euro, taigi šalies likimas, šiaip ar taip, priklausė nuo euro zonos realijų. Kaip pastebi „Le Monde“, uždelsti dar ilgiau, kaip atsitiko su Latvija ir Lietuva, būtų buvę rizikinga.
