Intensyvios spalvos ir stabtelėti priverčiantys moterų žvilgsniai. Jaunasis šiuolaikinio meno kūrėjas iš Latvijos, žymaus peizažisto Janio Brekte anūkas, Kristianas Brekte sutiko dalyvauti kontroversiškame projekte ir nutapyti prostitutes, kurias pavadino „Rygos madonomis“. Šias „madonas“ jis pristatė „ArtVilnius’12“ mugėje ir atsiėmė geriausio jaunojo užsienio menininko apdovanojimą.
Latvijos „Alma“ galerija šiemet savo atstovu pasirinko jauną menininką K. Brekte, kuris „ArtVilnius“ mugėje, kaip ir pačioje Lietuvos sostinėje, lankėsi pirmą sykį. Tiesa, 2009 m. renginyje vieną jo kūrinį buvo pristačiusi kita Latvijos galerija.
K. Brekte užaugo menininkų šeimoje, tad jį nuo vaikystės supo menas. Be jau minėto senelio, tapė Kristiano mama, menininkės kelią pasirinko ir jo dvynė sesuo. Jaunuolis jau spėjo išbandyti nemažai sričių: pradėjo nuo skulptūros, vėliau susidomėjo tapyba aliejiniais dažais, o magistro studijoms pasirinko scenografiją. Vilniuje eksponuotos „Rygos madonos“ – pirmieji kūriniai, tapyti akvarele.
Kristianas, pasakodamas apie pastarąją savo parodą, mintimis nusikelia į 2009-uosius, kai parodų kuratorė Ieva Kulikova pasiūlė jam prisidėti prie kūrybinio socialinio eksperimento. Ji sumanė aprašyti Rygos gatvėse prostitucija besiverčiančias moteris, tačiau greta tekstų I. Kulikova įsivaizdavo ir vizualinį šios temos išpildymą, kuriam, jos manymu, labiausiai tiko aštrių temų nesibaiminantis Kristianas.
Jaunuolis prisimena, jog įtikinti gatvėje dirbusias moteris atvirai kalbėtis apie savo gyvenimą, nebuvo lengva. Prikalbinti padėjo pasiūlytas sandoris – už kiekvieną pokalbio valandą K. Brekte ir I. Kulikova sutikdavo mokėti pinigus.
Kristianas portretus tapė iš nuotraukų. Pašnekoves fotografavo skirtingais rakursais, kurie, pasak menininko, įstrigo kone kiekvienam, mačiusiam jo darbus. Štai iš vieno paveikslo žvelgia tiesus moters, įsikandusios cigaretę, žvilgsnis, o kitame matyti tik merginos nugara. K. Brekte pasakoja, jog dauguma „Rygos madonų“ labai nenoriai kalbėjo apie save ir nedrąsiai žvelgė į fotobjektyvą, todėl jis pats turėjo nemažai improvizuoti ir bandyti jas fotografuoti iš įvairių taškų.
Tuo tarpu I. Kulikova moterų klausinėjo, kokia jų mėgstamiausia knyga (kelios pašnekovės tarp savo favoričių paminėjo Michailo Bulgakovo knygą „Meistras ir Margarita“), filmas, paros metas, galiausiai, ar jos tikisi ištrūkti iš dabartinės situacijos. Tik viena iš septynių moterų buvo tikra, jog prostitucija ji verčiasi laikinai ir artimiausioje ateityje sugebės pakeisti savo gyvenimą.
Kristianas ranka mosteli į paveikslus ir gali papasakoti kiekvienos „madonos“ istoriją. Jis teigia, kad susitikimai su visuomenės pakraštyje esančiomis moterimis jo taip stipriai nepaveikė, kaip jo kolegės I. Kulikovos. „Ji kaip moteris į šią situaciją pažvelgė jautriau ir buvo užsidegusi noru merginas iš tos situacijos ištraukti“, – pasakoja K. Brekte.
Jaunasis menininkas prisimena dar vieną jam įstrigusią detalę. Susitikimų metu jis moterims davė vienkartinius fotoaparatus, prašydamas jas įamžinti ką tik nori: savo buitį, mėgstamiausius daiktus, žmones ar reiškinius. K. Brekte sulaukė pačių įvairiausių, nuo žydinčios obels iki apsinuoginusios pašnekovės, fotografijų.
Kristianas tikina, jog jam patinka vaizduoti nepasaldintą ir nepagražintą realybę – tokią, kokia ji yra. Prieš kurį laiką Latvijoje jo pavardė nuskambėjo skandalingame kontekste. Vienas iš jo darbų – plakatas, sukurtas 2006 m., skelbė: „Jei tai skaitai, po minutės tu mirsi.“ Ši frazė sukėlė nemažą visuomenės, ypač dvasininkų, pasipiktinimą. Tačiau po kiek laiko, aprimus aistroms, K. Brekte darbas buvo eksponuojamas ir kitose galerijose. Menininkas neabejoja, jog perskaičius tokį užrašą bent daliai žmonių tikrai kirbteli nors ir pati menkiausia abejonė – o kas, jei iš tiesų po minutės mirsiu? „Nesakykit, tikrai norisi, kad ta minutė greičiau prabėgtų ir nieko neatsitiktų“, – šypteli jaunasis provokatorius.
K. Brekte nesibaimina kalbėti ir apie religines temas ar simbolius. Jis be skrupulų vaizduoja Paskutinį teismą, pragarą ir sako, kad tai nėra pastangos ką nors šokiruoti. Kaip ir savo darbais socialinėmis temomis: „Jie visuomenės veidrodis ir nieko daugiau“, – lakoniškai sako menininkas ir meta akmenį į žiniasklaidos daržą, – „Kiekvieną dieną laikraščiuose tik ir skaitai apie baisius dalykus“.
Kristianui labiausiai įstrigo vienos moters atsiliepimas, kurį ji paliko parodos „Rygos madonos“ svečių knygoje. Ji prisipažino, jog anksčiau vengė ir net kiek prisibijojo K. Brekte kūrybos, tačiau išdrįsusi apsilankyti pastarojoje jo parodoje suprato, jog „blogas berniukas“ pagaliau suaugo.
