T. Janeliūnas.
Savaitgalį Latvijos rinkėjai nusprendė paleisti Saeimą – įvyko tai, ko daugelis ir tikėjosi. Buvusio prezidento Valdžio Zatlero sprendimas suteikti galimybę patiems gyventojams įvertinti Saeimos darbą baigėsi triuškinančiu parlamentarų pralaimėjimu. Net nepaisant vidurvasario, kuomet rinkėjų aktyvumas yra mažiausias, referendume sudalyvavo beveik 45 proc. visų rinkėjų, o iš jų net 94,3 proc. balsavo už Latvijos Saeimos paleidimą. Tai patvirtino Latvijos politologų ir apžvalgininkų aiškinimus, kad latviai nusivylę savo parlamentarais ir gavę proga išsakyti savo nepasitenkinimą, tikrai bus pikti.
Tiesa, yra ir kitokių nuomonių. Štai politikos apžvalgininkas Jurgis Liepnieksas kalbėdamas per Latvijos SWH radiją teigė, kad didelė dalis visuomenės balsavo prieš savo pačios pasirinkimą. „Tai gali reikšti problemas politinėje sistemoje, arba tai, kad visuomenė – visiškai debiliška, nesugebanti mąstyti ir padaryti protingo pasirinkimo. Taip išeitų, kad dabartinė Saeima pridarė kažką tikrai baisaus, dėl ko ją iškart reikia paleisti“, – kalbėjo J. Liepnieksas.
Nemaža dalis dabartinių Latvijos parlamentarų taip pat nevengė kritiškai vertinti V. Zatlero iniciatyvos paleisti Saeimą bei neslėpė nusivylimo, kad tauta jų nemyli. Tik dabartinio premjero Valdžio Dombrovskio vadovaujama partija „Vienybė“ iš esmės pritarė buvusio prezidento sprendimui ir jau rengiasi būsimiems rinkimams. Naują Saeimą greičiausiai kaimynai rinks pirmosiomis rugsėjo savaitėmis.
Būtent „Vienybės“ partija tikisi, kad jai naujieji rinkimai bus palankesni. V. Zatleras tą patį referendumo savaitgalį įkūrė savo vadovaujamą Reformų partiją, kuri dar net nepradėjusi veiklos jau yra bemaž populiariausia Latvijoje – apklausų duomenimis, už ją dabar balsuotų 17,5 proc. latvių. Ji galėtų būti puiki V. Dombrovskio partijos sąjungininkė.
Ar tikrai Latvijos žmonės – nepastovūs kaip vasaros orai? Kodėl nepraėjus nė metams, taip išgirti latviai, pasirinkę stabilumą ir tą patį premjerą, suskubo pasiųsti į užmarštį „istoriniu“ skelbtą parlamentą?
Turbūt mažai kas abejotų, kad panašaus referendumo Lietuvoje rezultatai būtų bemaž tokie pat. Žinant mūsų Seimo nepopuliarumą, turbūt apie 90 proc. rinkėjų pasisakytų, kad jis būtų paleistas. O po metų – dar kartą. Ir dar kartą praėjus dar metams. Rinkėjų nuotaikos bemaž taip pat svyruoja jau du dešimtmečius: į naująją valdžią dedamos viltys, kurios į šipulius subyra po pirmųjų valdymo mėnesių. Ir tuomet trejus su puse metų visi šunys kariami ant pačių rinkėjų išrinkto parlamento ir jo paskirtos Vyriausybės. Tai kartojasi kiekvieną Seimo kadenciją. Jei paleisti Seimą būtų galima lengviau, turbūt rinkimus turėtume kiekvienais metais.
Tačiau gal ir gerai, kad nėra lengva paleisti Lietuvos Seimo. Kai kurios Rytų Europos valstybės, net ir rengdamos parlamento rinkimus vos ne kasmet, niekaip nesugeba suformuoti stabilios vyriausybės, o politinis neapibrėžtumas neleidžia net pradėti jokių svarbesnių reformų ar priimti reikšmingesnių sprendimų. Todėl latviai taip pat gali būti nepatenkinti ir naująja, rudenį išrinkta Saeima. Vis dėlto Latvijos prezidento siūlymas paleisti Saeimą – nebūtinai keistas įgeidis, paskatintas įžeistų ambicijų. Kraštutinės priemonės dažniausiai naudojamos kraštutiniais atvejais.
Trūksta politinio sukrėtimo
Latvijoje, kaip iš dalies ir Lietuvoje, senokai reikia politinio sukrėtimo. Bet labiausiai – pačiai visuomenei, o ne politikams. Politikai jau seniai žaidžia savo žaidimus ir dėlioja pasjansus manydami, kad gali nesunkiai nuspėti tautos simpatijų svyravimus. Deja, gana dažnai jie būna teisūs – nesvarbu, kaip būtų susikompromitavę praeityje politikai, jie sugeba ir toliau „kabinti“ makaronus ir suvedžioti naivius rinkėjus dar ir dar kartą balsuoti už juos.
„O už ką daugiau balsuoti?“ beviltiškai skėsčioja rankas rinkėjai. Ir vėl meta balsą už savo zuokus, uspaskichus ar gražulius, nors atrodytų, jie jau tiek yra „prisidirbę“ ir net sulaukę teisėsaugos institucijų dėmesio, kad padorumą vertinantys rinkėjau jau net negalėtų žiūrėti į jų pusę.
Latvijoje situacija – panaši. Net žinodami, kad politikai susiję su oligarchais, rinkėjai vis tiek už juos balsuoja. Rinkimų ciklai tik stiprina šią inerciją. Rinkėjai dažnai tingi ieškoti naujų veidų ir balsuoja vis už tuos pačius. Arba kitus – nieko bendro su politika neturinčius, tačiau „pažįstamus iš televizoriaus“ veidus. Todėl V. Zatlero bandymas „perlaužti“ tą inerciją gali būti svarbus impulsas atsakingiau balsuoti patiems rinkėjams.
Net jei kaltintume V. Zatlerą žaidimu „politinėmis technologijomis“ ir naudojimusi savo populiarumu tam, kad vėliau galėtų laimėti rinkimus bei galbūt pretenduoti į premjero postą, tai gali būti pozityvus sprendimas Latvijos politikoje. Jei oligarchai sugeba kaskart „užgrobti“ vieną ar kitą politinę partiją naudodamiesi rinkėjų pasyvumu, kodėl nuo oligarchų įtakos laisvi politikai negali bandyti „pažadinti“ tų rinkėjų, kurie dar kažkiek tiki politikų sąžiningumu?
Lietuvoje taip pat reikėtų politinio visuomenės sukrėtimo – kad kitą kartą balsuodami Seimo, savivaldybių ar kituose rinkimuose būtų renkamasi atsakingiau. Kad nereikėtų praėjus keliems mėnesiams vėl apgailestauti ir rausti iš gėdos, jog buvo išrinkti to neverti politikai.
