Latvijos piliečiai nusprendė nesuteikti rusų kalbai valstybinės kalbos statuso.
Suskaičiavus referendumo Latvijoje dėl rusų, kaip antrosios valstybinės kalbos pripažinimo, rezultatus, aistros pačioje Latvijoje nenurimo. Nors rezultatai nuramino latvių politikus, tačiau problema dėl visuomenės darnos greičiausiai tik dar labiau išryškėjo. Kas iš tiesų pasikeitė Latvijoje po šio referendumo?
Latvijos referendumas, vykęs vasario 18 d., nustebino rinkėjų aktyvumu. Iš viso jame dalyvavo 70,73 proc. visų registruotų rinkėjų. Tokio aktyvumo nebuvo nuo referendumo dėl Latvijos narystės ES 2003 metais. 74,8 proc. dalyvavusių referendume atmetė pasiūlymą, kad būtų keičiama Latvijos konstitucija ir rusų kalba pripažinta antrąja valstybine kalba. 24,88 proc (arba 273 tūkst. rinkėjų) palaikė šį pasiūlymą.
Dar prieš referendumą buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga baiminosi, kad menkas referendumo aktyvumas gali pakenkti Latvijos politiniam stabilumui. Jos teigimu, jei referendumo aktyvumas būtų žemas, „visam pasauliui atrodys, kad daliai gyventojų nerūpi šis klausimas, o kita dalis pageidauja dviejų oficialių kalbų. Tai gali lemti rimtas politines pasekmes“.
Referendumo dėl rusų kalbos rezultatai parodė, jog valstybės pagrindai, įskaitant latvių kalbą, rūpi didžiajai visuomenės daliai.
Politikų ir įvairių nevyriausybinių organizacijų raginimai atvykti į referendumą davė trokštamą rezultatą. Po įspūdingo aktyvumo ir ryškios persvaros už tai, kad tik latvių kalba ir toliau liktų valstybine kalba, latvių politikai džiaugėsi rezultatais. „Rekordinis rinkėjų aktyvumas ir įtikinama visuomenės nuomonė – tai nepaneigiamas įrodymas, kad konstitucijos vertybės (demokratija, teisės viršenybė, žmogaus teisės, teritorinis vientisumas ir valstybinė latvių kalba) – tai vienintelis mūsų valstybės ir visuomenės vienybės pagrindas“, – iškart po referendumo rezultatų paskelbimu savo tinklaraštyje paskelbė Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis.
Saeimos pirmininkė Solvita Abuoltina taip pat teigė, kad referendumo rezultatai parodė, jog valstybės pagrindai, įskaitant latvių kalbą, rūpi didžiajai visuomenės daliai. Kiti politikai, pavyzdžiui, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, apgailestavo, kad apskritai reikėjo rengti tokį referendumą, nes tai, anot jo, tik visuomenės kiršinimas.
Rusijai – proga priminti Latvijos „klaidas“
Vis dėlto referendumo organizatoriai, judėjimo „Gimtoji kalba“ lyderis Vladimiras Lindermanas ir rusakalbiams atstovaujančios partijos „Santarvės centras“ lyderis bei Rygos meras Nilas Ušakovas nebuvo linkę kalbėti apie pralaimėjimą. Jų komentaruose dominuoja bemaž ta pati mintis: didelis rinkėjų, balsavusių už valstybinės rusų kalbos įteisinimą, skaičius rodo, kad dabartinė Latvijos valdžia praranda pasitikėjimą, o visa 22 metus trukusi nacionalinė integracijos politika žlugo.
Rusijos valdžios atstovai taip pat suskubo pabrėžti, jog referendumas atskleidė „neteisingą Latvijos politiką“. Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas agentūrai „Interfax“ teigė, jog referendumas parodė, kad „padėtis šiuo požiūriu dabar nenormali ir reikia reikalauti papildomo problemos sprendimo, tai yra rusų kalbos vartojimo – jeigu ne visos šalies mastu kaip valstybinės, tai miestuose ir savivaldybėse, kur tankiai gyvena rusiškai kalbantys gyventojai“.
Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas akcentavo, kad „referendumo rezultatai neatspindi nuotaikų šalyje“, nes „teisės pareikšti savo nuomonę neturėjo 319 tūkst. žmonių, neturinčių pilietybės“.
Nacionalinis susiskaldymas gilėja?
Šios visiškai priešingos pozicijos Latvijoje bei akivaizdus Rusijos oficialių pareigūnų spaudimas Latvijos politikams nurodant, kaip „teisingai“ reikėtų spręsti rusų mažumos integracijos į Latvijos visuomenę problemą, rodo, kad problema Latvijoje tik aštrėja. Kaip teigia Latvijos politologas Arnis Kaktinšas, vis dėlto gana didelė dalis rinkėjų balsavo už rusų kalbos pripažinimą valstybine kalba. Anot jo, tai byloja apie nacionalinį susiskaldymą, o tai yra svarbiausia valstybės problema, kurios neišsprendus negali bus spręsti ir kitų, pavyzdžiui, ekonominių problemų.
„Vieninteliai šio referendumo laimėtojai – tai jo iniciatoriai V. Lindermanas ir jo bendražygiai“, – teigė A. Kaktinšas, manantis, kad šis referendumas tapo proga dar labiau paaštrinti nacionalinių mažumų problemą Latvijoje ir padidinti visuomenės grupių priešiškumą. „Santarvės centro“ lyderis N. Ušakovas atkreipė dėmesį, kad 2011 m. rudenį už prorusišką „Santarvės centrą“ balsavo 260 tūkst. rinkėjų, o referendume už rusų kalbos statuso pakeitimą – daugiau kaip 273 tūkstančiai. Tai buvo pateikta kaip argumentas, kad Latvijoje didėja parama „kitokiam“ požiūriui į nacionalinę politiką.
Vieninteliai šio referendumo laimėtojai – tai jo iniciatoriai V. Lindermanas ir jo bendražygiai.
Referendumas išties pabrėžė trapią situaciją Latvijoje, kurioje etninių mažumų politinių teisių klausimas „persekioja“ valdžią nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Kaip ir Estijoje, kurioje taip pat yra didelė rusų etninė mažuma, Latvijoje buvo pasirinktas griežtesnis pilietybės suteikimo modelis. Tai leido sukurti tam tikrus saugiklius, kad rusų etninė mažuma, kuri buvo vertinama kaip ne itin lojali atsikūrusiai Latvijos valstybei, neturėti pernelyg didelės įtakos politiniams procesams.
Vis dėlto daugiau kaip 20 metų neužteko, kad etninių mažumų integracijos į visuomenę rezultatai pasikeistų. Iki šiol Latvijoje gyvena daugiau kaip 300 tūkst. žmonių „be pilietybės“, neturintys teisės balsuoti, ir dėl to Latvija nuolat sulaukia priekaištų ne tik iš Rusijos, bet ir iš tarptautinių organizacijų.
„Santarvės centras“ nenurims
Politinių partijų, atstovaujančių rusų etninei mažumai, kūrimas ir aktyvus dalyvavimas visų lygių Latvijos politikoje kol kas nesumažino visuomenės integracijos problemos. Augantis „Santarvės centro“ populiarumas pastaraisiais metais tik padidino atotrūkį tarp jos ir kitų „latviškų“ partijų. 2011 m. rinkimuose į Saeimą „Santarvės centras“ gavo daugiausia rinkėjų balsų, tačiau ji nepateko į valdančiąją koaliciją.
Apie galimybę „Santarvės centrą“ įtraukti į vyriausybės formavimą kalbėjo buvęs Latvijos prezidentas V. Zatleras, tačiau kiti koalicijos partneriai tam kategoriškai prieštaravo. Dalis Latvijos politikų laikėsi nuomonės, kad tai tik padidins Rusijos bei Latvijai nelojalių politikų įtaką vidaus politikoje, kurioje ir taip netrūksta sudėtingų problemų dėl vietinių oligarchų bei Rusijos kapitalo dominavimo energetikos bei transporto sektoriuose.
Po nepavykusių derybų dėl koalicijos, „Santarvės centras“ vėl grįžo prie radikalesnės retorikos ir siekių keisti Latvijos konstitucijos nuostatas dėl valstybės kalbos.
Po žlugusio referendumo kai kurie „Santarvės centro“ atstovai ėmė kalbėti, kad jie gali inicijuoti ir kitus referendumus, net dėl Saeimos paleidimo, jei matys, kad valdančioji dauguma neatsižvelgia į jų kvietimus skirti deramą dėmesį rusų etninei mažumai ir rusų kalbai. Viena iš pagrindiniu iniciatyvų šiuo metu – siekti, kad savivaldybių teritorijose, kuriose dauguma gyventojų – rusakalbiai, būtų suteiktos teisės naudoti rusų kalbą oficialiose institucijose. Tokią idėją Latvijos premjeras V. Dombrovskis atmetė kaip nediskutuotiną.
