Prie Latvijos vyriausybės vairo stojanti Laimduota Straujuma turės laviruoti tarp moralios politikos ir skirtingų partijų interesų. Apie tai su pirmąja moterimi Latvijos premjero poste kalbėjosi savaitraščio „Ir“ žurnalistė Anita Brauna.
Užtrukusios Latvijos ministro pirmininko paieškos buvo nutrauktos neprognozuotu kompromisu – valstybės valdymo reikaluose patyrusia, profesionalia, daug dėmesio į save neatkreipiančia žemės ūkio ministre L. Straujuma, kuri po to, kai buvo paskelbta jos kandidatūra į šias atsakingas pareigas, papildė partijos „Vienybė“ gretas. L. Straujuma yra atsistatydinusio premjero Valdžio Dombrovskio „projektas“, kuriam pritarė jo partija ir koalicijos partneriai.
Ko galima laukti iš aktyviai politikos žaidimuose nedalyvavusios L. Straujumos? Nors už nugaros liko ilga ir įtempta politinių debatų diena, energijos stoka jos nekamuoja, – rodos, naujasis uždavinys jai nėra sunki našta, veikiau įkvepiantis ambicingas iššūkis. Tiesa, L. Straujuma prisipažįsta gavusi iš sesers gydytojos instrukcijų, ką daryti, kad didelis krūvis būtų įveikiamas.
Kaip partijoms pavyko susitarti dėl jūsų kandidatūros? Tam pritarė ir prezidentas, kuris prieš tai atmetė kolegos Arčio Pabriko kandidatūrą?
– Šis klausimas turėtų būti adresuojamas pačioms partijoms. Noriu tik pasakyti, kodėl sutikau. Neapsimetinėju – jaučiu atsakomybę vyriausybės vadovui ir kolegoms. Po pastarojo pokalbio su V. Dombrovskiu supratau, kad turiu sutikti.
Iki tol nebuvote dėl to tikra?
– Ne. Žinoma, daug kartų kalbėjau su V. Dombrovskiu ir Sandra Kalniete, kol įsitikinau, kad tiesiog negaliu sau leisti atsakyti esant tokiai situacijai, kai vienas kandidatas po kito dėl vienokių ar kitokių priežasčių atmetamas ar pasitraukia. „Vienybė“ šiuo klausimu ilgai diskutavo ir pagaliau vienbalsiai sutarė iškelti bendrą kandidatą. Po to įvyko visų partijų susitikimas, kuriame siekta sudaryti centro dešinės koaliciją iš keturių partijų narių ir nepriklausomų deputatų. Aplankiau visas frakcijas, pasižymėjau partijoms rūpimus klausimus, supažindinau su vyriausybės sudarymo principais. Apie konkrečias partijas ir ministerijas nebuvo kalbėta.
Kuo įsitikinau po šių pokalbių? Pirma, kad turiu visų partijų paramą. Klausimai buvo konstruktyvūs, be ypatingos priešpriešos. Faktiškai visos politinės jėgos pritarė koncepcijai – jei bus klausimų, kuriais nepavyktų sutarti dėl pernelyg skirtingų pozicijų, sudarysime sąrašą. Neatmestina galimybė, kad tokią sąlygą pridėsime prie koalicijos sutarties. Tokiu atveju šie probleminiai klausimai būtų sprendžiami naujosios Saeimos.
Suprantama, kad finansų ministro postas atiteks „Vienybės“ partijai. Ar, jūsų nuomone, Andris Vilkas turėtų tęsti darbą?
– Manau, kad A. Vilkas yra geras ministras, tačiau turiu išsiaiškinti, [ar jis to nori]. Kalbėjau su A. Vilku. Pirmoji jo frazė: „Ne, Laimduota, nenoriu likti politikoje.“ Po to buvo teiginys, kad apie tai galima pagalvoti. Tad pirmiausia privalau išsiaiškinti, ką kiekvienas mano.
Nepamenu atvejo, kad man įtaką būtų dariusios kokios nors suinteresuotos grupės ar kad būčiau peržengusi raudonąją liniją.
Laikantis principo, kuris šiuo metu deklaruojamas ir kuriam absoliučiai pritariu, reikia išskirti tris ministerijų grupes: išteklius naudojančias, juos kaupiančias ir priklausiančias jėgos žinyboms. Tad kiekvienai partijai tenka trys ministrų portfeliai, o „Vienybei“ dar ir finansų ministro postas. Žinoma, lieka atviras klausimas, ar kiekviena politinė jėga gali kiekvienai grupei pasiūlyti po tinkamą kandidatą. Šios grupės gali tarpusavyje kiek sumišti. Neturiu vienos schemos, kurią reikėtų sudaryti pagal griežtas partijų pozicijas.
Kokiais principais vadovausitės pasirinkdama ministrus?
– Mano kriterijai yra profesionalumas ir garbingumas.
Daugelis šokiruoti, kad prie vyriausybės sudarymo debatų stalo vėl sėdėjo Aivaras Lembergas. Ar tai reiškia, kad su jūsų sudaromu ministrų kabinetu prie valstybės vairo grįžta oligarchai?
– Naująją vyriausybę sudarys keturių partijų nariai ir nepriklausomi deputatai. „Vienybė“ ir Reformų partija pasirašė susitarimą, kuriuo panaikinamos visos raudonosios linijos. Žaliųjų ir Valstiečių sąjunga tapo lygiateise koalicijos partnere. Nežiūrint visų pavardžių, svarbiausias klausimas, ar keturios politinės jėgos gali priimti oligarchų interesus tenkinančius sprendimus. Tuo netikiu net jei kuri nors partija ir imtų kelti tokius klausimus. Mano galva, visuomenė dabar kitokia. Ji auga ir bręsta – esu tuo įsitikinusi.
Valdžio Zatlero inicijuota principinė nuostata sudaryti vyriausybę be oligarchų daugeliui rinkėjų labai svarbi. Kiek jums pačiai reikšminga ši teisingumo nuostata?
– Per visą savo karjerą, kai ėjau tiek valstybės sekretoriaus, tiek ministro pareigas, nepamenu atvejo, kad man įtaką būtų dariusios kokios nors suinteresuotos grupės ar kad būčiau peržengusi raudonąją liniją. Nenoriu teigti, kad nebuvau vienaip ar kitaip kalbinama, tačiau kiekvienas politikas privalo turėti vidinę raudonąją liniją. Yra klausimų, kurių sprendimas reikalauja profesionalios kompromiso paieškos. Tačiau visada išlieka ribos, kurių neperžengiu: niekad nesu kam nors ką nors mokėjusi ar ką nors gavusi, niekada nesu atstovavusi negarbingiems lobistų interesams. Nors ir neįvardijame, kad ši koalicija vadovaujasi teisingumo principais, išlieka ribos, kurių negali peržengti joks ministras.
Kodėl raudonąja linija negalėtų būti principas, kad kriminaliniais nusikaltimais kaltinamas asmuo neturi prisidėti prie vyriausybės sudarymo?
– Šis asmuo yra išrinktas miesto žmonių. Teismas nuosprendžio dar nepaskelbė. Mes turime Saeimą, kur kiekviena partija turi konkretų balsų skaičių. Matėme, kas vyko ankstesnėje vyriausybėje. Kiekviena partija galėjo kelti ultimatumus ir taip stabdyti jos darbą, todėl plati koalicija būtina.
Nesiruošiu užstoti ar ginti kurio nors konkretaus žmogaus. Kiekvienas politikas privalo turėti savo supratimą. Jei ši sąlyga vykdoma, tuomet bet kurie asmenys gali sėsti prie stalo, – nematau, kaip tai galėtų daryti įtaką vyriausybei. Svarbiausia, kad šios įtakos nebūtų. Savo sprendimą dėl šio žmogaus paskelbs teismas ir rinkėjai.
Ar Žaliųjų ir Valstiečių sąjunga gali vadovauti Aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerijai?
– Šios ministerijos klausimas labiausiai diskutuotinas. Kiek teko girdėti, savo interesus su šia ministerija sieja trys partijos. Žalieji apie tai kol kas nieko nepasakė, lig šiol jie nepaminėjo nė vienos ministerijos. A. Lembergas kalbėjo apie ES fondus, miesto reikalus, apie Rygos bendradarbiavimą su kitais miestais.
Norėčiau, kad V. Dombrovskis būtų vietoj Europos Komisijos pirmininko J. M. Barroso.
Į vyriausybės darbotvarkę gali būti įtrauktas „airBaltic“ klausimas. Reikia tęsti teisinius ginčus su buvusiais akcininkais ar vis dėlto ieškosite galimybių susitarti taikiai?
– Ne, ne, teisiniai ginčai tęsiami ir nemanau, kad valstybė turėtų į juos kištis. Latvijai labai svarbu išsaugoti „airBaltic“, tačiau nemanau, kad dėl to reikia suteikti nuolaidų ar išlygų buvusiems akcininkams. Tikrai ne.
Ką matote būsimo Latvijos eurokomisaro pareigose?
– V. Dombrovskį. Dar daugiau – norėčiau, kad V. Dombrovskis būtų vietoj Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso. V. Dombrovskis gerai žinomas Europos politikų, jis teigiamai vertinamas. Nesiteiravau, ar šis postas jį domina, tačiau, jei jis sutiktų, manau, kad būtų paskirtas į labai geras pareigas ekonomikos sektoriuje. Jei ne Europos Komisijos pirmininkas, tada jo pavaduotojas.
Kokie yra trys pagrindiniai prioritetai, kuriuos jūsų vyriausybė turėtų įgyvendinti iki rinkimų?
– Pirma, palaikau ir remiu V. Dombrovskio padarytus darbus šalies makroekonomikos būklei pagerinti. Juos reikia tęsti. Antra, visoms partijoms išsakiau tvirtą poziciją, kad nesuteiksiu jokio pagrindo mintims apie galimybę perskirstyti biudžetą iki rinkimų. Bus išlaikoma griežta viešųjų finansų politika ir siekiama nedeficitinio biudžeto.
Vienas labai svarbių strateginių uždavinių yra mažinti visuomenės atskirtį. Teko daug važinėti po kaimus ir kalbėtis su tenykščiais žmonėmis. Ten gaji atskirtis ir nesupratimas, kodėl kiti gali, o mes ne. Tai yra trečiasis strateginis prioritetas – švietimas. Mąsčiau, kur slypi tokio supratimo šaknys, ir priėjau išvadą, kad visa tai lemia išsilavinimo, žinių, tolesnio mokymosi ir įgūdžių stoka. Jei tokių žinių nėra, tuomet ir visą dieną dirbęs žmogus gali nesuprasti, kodėl jam nepavyksta judėti pirmyn.
Jei kalbame apie pirmuosius dešimt mėnesių, pirmųjų darbų sąraše bus konsensuso dėl ES fondų paieškos. Mes negalime slėptis nuo Zuolitūdės („Maximos“ griūties) tragedijos. Jos negalima palikti taip, tarsi niekas nekaltas, tarsi lūžo kuris nors varžtas ir viskas, užmirškime. Svarbu nustatyti ir pasakyti, kas šį varžtą įsuko ar jo neįsuko. Reikia įvertinti statybos darbus.
Kokie darbiniai klausimai buvo iškelti partijų debatuose?
– Leidimai gyventi. Visos partijos norėjo šį klausimą išspręsti, tačiau siūlomi būdai labai įvairūs. Taip pat partijos „Tėvynei ir laisvei“ narių keliamas latvių kalbos kaip vienintelės mokyklinės kalbos klausimas. Kitos politinės jėgos šiemet tokio sprendimo nelinkusios svarstyti ir priimti. Taip pat konstitucijos preambulė.
Kokia jūsų politinės misijos vizija – kompromisų krizinėmis aplinkybėmis paieškos vadovė, garbingai kuruojanti vyriausybės darbą, ar „Vienybės“ lyderė artėjančiuose rinkimuose?
– Pernelyg anksti apie tai kalbėti. Iki vyriausybės griūties ir Zuolitūdės tragedijos apie dalyvavimą artėjančiuose rinkimuose su manimi kalbėjo ir V. Dombrovskis, ir kiti. Tuokart sutikau. Nėra taip, kad tik dabar buvau įtraukta į politiką.
Pagal išsilavinimą esu matematikė ir profesionaliai išmanau ekonomiką. Mane domina kaimo, regionų plėtra – ką daryti, kaip padėti žmonėms, kad jie liktų ir nevažiuotų svetur. Tai nėra paprasta. Būtina rasti būdų subalansuoti šalies konkurencingumą ir skatinti kaimo regionų plėtrą, didinti gyventojų skaičių juose.
Kokiomis aplinkybėmis įstojote į Tautos partiją?
– Tai buvo 1998 m., kai dirbau Žemės ūkio konsultacinėje tarnyboje. Su manimi susisiekė ir mane pakvietė Gundaras Bėrzinis. Buvau gerai pažįstama žemės ūkio srities žmonių. Tuokart buvo jausmas, kad reikia ką nors keisti, norėjosi ką nors daryti. Tautos partijos pradžia buvo labai pozityvi, užmiršę asmenines ambicijas vakarais diskutuodavome, kokie žingsniai ir sprendimai būtų teisingiausi. Vis dėlto į tikrąjį politikos sūkurį neįsisukau, mane labiau domina pragmatiškesnis darbas. Tuomet sulaukiau kvietimo dirbti Žemės ūkio ministerijos valstybės sekretore.
Kas jus pakvietė?
– Tuometis žemės ūkio ministras Aigaras Kalvytis. Tai buvo 1999 m. Nepatekau į politinių realijų verpetą, tačiau Tautos partija atitolo nuo žmonių. Puikybė, atsiskyrimas nuo visuomenės toli nenuveda.
Kaip vertinate Andrio Škėlės vaidmenį politikoje?
– Dvilypis jausmas. Pirmoji A. Škėlės vyriausybė iš tikrųjų padarė daug darbų, subalansavo biudžetą. Neabejotina, kad A. Škėlė yra asmenybė tiek versle, tiek politikoje. Jo galimybės dirbti Saeimoje nekėlė jokių abejonių. Tačiau aš asmeniškai niekada neparėmiau įvairių grupių kūrimosi, visuomenei nesuprantamų veiklų. Joms negalėjau pritarti, todėl ir nebuvau tarp žmonių, priėmusių šiuos sprendimus. Ar ten būta teisinių aktų pažeidimų, atsakyti negaliu.
Valstybės prezidentas, kviesdamas jus sudaryti vyriausybę, sakė: „Linkiu tau sėkmės!“ Tai paliko įspūdį, kad gerai pažįstate vienas kitą?
– Andrį Bėrzinį pažįstu nuo jo prezidentavimo banke „Unibanka“ laikų, gal net kiek anksčiau. Nesu iš jo draugų būrio. Taip pat prezidentūroje nesilankau dažnai, gal tik dukart kaip ministrė esu ten buvusi.
Jūs, tikėtina, tapsite pirmąja moterimi Latvijos ministre pirmininke. Ką jums šis faktas reiškia?
– (Juokiasi.) Negalvojau apie tai, kol žurnalistai pradėjo klausinėti. Man tai jokių papildomų emocijų nekelia. Juk esu ir pirmoji moteris žemės ūkio ministrė. Marti paskambino ir džiaugėsi – jai džiugu, kad mes moterys ir tai galime.
Kaip šeima vertina jūsų pasirinkimą?
– Įvairiai. Sūnūs išgyvena, ar atlaikysiu, ar tai kaip nors neatsilieps mano sveikatai. Tačiau, kai žingsnis jau žengtas, šeima susitelkė aplink mane. Jie mane palaikys.
Ar esate pasiruošusi pas vaikaičius važiuoti su vadovybės apsaugos darbuotojais?
– Taigi! Klausiau, koks bus mano pomėgio plaukioti likimas (juokiasi). Kartą per savaitę einu paplaukioti. V. Dombrovskis sakė, kad jam iš paskos apsaugos darbuotojai neplaukia.
Keletas politikų pakvaišę dėl medžioklės, valstybės kontrolierė Inguna Sudraba mėgsta siuvinėti, o kokie jūsų didžiausi pomėgiai?
– Turiu šešis vaikaičius. Kasmet kur nors keliaujame, apsistojame kuriame nors Latvijos pakrašty ir smagiai ten leidžiame laiką. Šiai vasarai jau užsakytas namelis Latgaloje. Einu į teatrą. Patinka keliauti, lankytis dailės galerijose. Neturiu išskirtinio pomėgio, be kurio negalėčiau gyventi, tačiau visuomet randu ką veikti.
