Aerodromuose užaugusios, įgijusios skrydžių valdymo vadovės specialybę, pirmosios Lietuvoje parengusios aviacinės meteorologijos knygą panevėžietės Kristinos Zaronskytės gyvenimą užpildo aviacija. Kad likimas bus susietas su geležiniais sparnais, Panevėžio aeroklubo viršininko Broniaus Zaronskio dukra sau išpranašavo dar baigdama mokyklą, kai kartu su bendraklasiais užrašė savo norus: skraidyti ir surasti širdies draugą lakūną.
Iš balkono žemyn
nežiūrėtų
Skrydžių vadovės specialybę A.Gustaičio aviacijos institute įgijusi mergina sunkiai save įsivaizduoja be padangių. Sostinėje besidarbuojanti Kristina kaskart radusi laisvą valandėlę skuba į Panevėžį. Tam, kad pakilusi sklandytuvu virš debesų atitrūktų nuo žemiškų rūpesčių. Su niekuo nepalyginamas absoliučios laisvės pojūtis – tai, kas Kristiną nenumaldomai traukia aukštyn.
K.Zaronskytės bendraamžiams egzotika dvelkiantis aviacijos pasaulis pačiai merginai nuo mažens buvo kasdienybė. Kai kitus tėvai sodindavo į mašinas, Kristiną tėtis pas senelius į Biržų rajoną skraidindavo lėktuvu. Kaip prisimena pašnekovė, jai gal tebuvo treji, kai pirmą kartą pakilo į padangę.
„Galima sakyti, užaugau aerodromuose. Kai nuo vaikystės sukiesi tarp lėktuvų, pilotų, vėliau savaime tai tampa tavo gyvenimu“, – teigia Kristina.
Nors mergina pripažįsta, kad iš šešiolikto aukšto balkono pažvelgti žemyn nebūtų jauku, tačiau skrydžiai jai niekada nekėlė baimės.
„Neįsivaizduoju, ko galėčiau bijoti. Nebent dėl vaikų bijosiu, kai mama tapsiu“, – tvirtino K.Zaronskytė.
Svarbiausia – suvaldyti
emocijas
Aviacijos institute skrydžių valdymo specialybę studijavusi Kristina tikina panorusi pažinti, koks yra tas tikrasis, ne iš šalies stebimas pilotų pasaulis. Iš pradžių smalsumo skatinama mergina ketino tik suvokti, ką iš tiesų veikia žmogus prie vairalazdės, bet vėliau ir pati tapo viena iš jų. Gavusi licenciją pilotė į padanges kyla „Blanik L-13“ sklandytuvu ir svajoja apie vienmotorį „Cesną“ lėktuvą.
„Jei Panevėžio aeroklubas tokį įsigys, būsiu pirma mokinė“, – tikisi K.Zaronskytė.
Jai neužmirštamas liko prieš septynerius metus įvykęs pirmasis jos savarankiškas skrydis.
„Laisvė!“ – iš laimės visu balsu šaukė mergina, kai nuo lėktuvo atsikabinus sklandytuvui ji pirmą kartą į padanges pakilo šalia nesėdint instruktoriui.
K.Zaronskytė viena pirmųjų Lietuvoje, pasirinkusių skrydžių valdymo studijas. Nors būdama abituriente apie tokią specialybę galvojo labai nedrąsiai, tačiau alternatyvos aviacijai į tiksliuosius mokslus linkusi mergina nematė. Kaip tikina Kristina, antraip jai būtų buvę tas pats, kokią specialybę studijuoti.
Iš penkiolikos priimtųjų į skrydžio valdymo studijas Aviacijos institutą baigė tik aštuoni. Tačiau ne vienam jų studijos tedavė diplomą, o ne sugebėjimą dirbti.
„Tai tikrai psichologiškai sunkus darbas. Ir ne visi su juo susitvarko. Juos tegelbėja nebent tai, kad turi aukštojo mokslo diplomą“, – kalbėjo Kristina. Būtent psichologinis pasirengimas, pašnekovės nuomone, yra svarbiausia skrydžių vadovo darbe.
„Dirbdamas privalai sugebėti valdyti emocijas ir operatyviai spręsti konfliktines situacijas. Nėra laiko galvoti apie savo jausmus. Ir kiekvienas ištartas žodis turi prasmę – skrydžių valdymo vadovams privalu mąstyti, ką kalba“, – apie darbo specifiką pasakojo Kristina.
Svarbu, kad racijos
nutiltų
Tačiau ir tai nedidelei daliai galinčiųjų ir sugebančiųjų vadovauti skrydžiams – reguliuoti ore lėktuvų eismą – įsidarbinti Lietuvoje sudėtinga. Vilniuje įsitvirtinusi mergina darbo pagal specialybę Šiauliuose atsisakė, o sostinės oro uoste laisvų vietų nėra dešimčiai metų į priekį. Tačiau ir dabartinis Kristinos darbas susijęs su aviacija – mergina yra antžeminės kompanijos operatyvinio valdymo skyriaus dispečerė. Jos darbas – pasitikti nusileidusius lėktuvus ir išleisti juos į skrydžius.
„Tas pats darbas, kaip skrydžių vadovų, tik ant žemės“, – palygino K.Zaronskytė.
Ir nors darbo diena trunka 11 valandų, pečius slegia didžiulė atsakomybė, o grįžus namo nieko nebesinori, mergina džiaugiasi tuo, kuo užsiima. Pasak jos, svarbu tik, kad po darbo ausyse racijos ir telefonai neskambėtų.
Todėl dažnus sugrįžimus į Panevėžį paskraidyti pašnekovė vadina relaksacija: didesnio atsipalaidavimo už skraidymą jai nėra.
„Labai gera atitrūkti nuo žemės. Žemai lieka skubantys pikti, nervingi žmonės, o ten, aukštai, esi laisvas, tik su savo mintimis“, – su pakylėjimu kalbėjo mergina.
Kristina nemano, kad skraidymas – vyrų privilegija. Jos nuomone, tai itin romantiška sritis, labai tinkama dailiosios lyties atstovėms.
Dukters apsisprendimui visa širdimi pasinerti į aviaciją neprieštaravo ne tik tėtis, bet ir vienintelė šeimoje su lėktuvais nieko bendro neturinti mama.
„Ji jau prie tėčio tokių „žaisliukų“ buvo pripratusi, nieko ir man nesako, tik gero vėjo ir sėkmės palinki, kai važiuoju paskraidyti“, – pasakojo Kristina.
Į jos pilotuojamą dvivietį sklandytuvą turi teisę sėstis tik du merginai patys artimiausi lakūnai – tėtis ir draugas. Ji nerizikuoja į padangę kilti su žmogumi, už kurį negali būti garantuota. Anot K.Zaronskytės, į sklandytuvą lipa tam, kad atitrūkusi nuo žemės atsipalaiduotų ir suteiktų džiaugsmą visų pirma sau. O pirmą kartą skrendantis keleivis iš baimės gali tapti neprognozuojamas.
Į padanges kylančiai pilotei žemiški moterų džiaugsmai gana svetimi: su virtuve Kristina tikina „nedraugaujanti“ ir jei būtų galimybė, ateityje norėtų, kad gamintų šeimininkė.
Kitą savo pomėgį – tvarkyti namus – pašnekovė sieja vėlgi su aviacija.
„Joje reikalingas tikslumas. Ir namuose man kiekviena knyga privalo tam tikru kampu būti padėta, kiekvienas daiktas būti savo vietoje. Tikra pedantė esu. Ir ačiū Dievui, mano draugas irgi pedantas“, – prisipažino Kristina.
Užrašytos svajonės
pildosi
Pašnekovė šypsosi: kol kas jos svajonės pildosi. Baigdama A.Lipniūno vidurinę mokyklą mergina kartu su klasės draugais surašė savo troškimus. Nežinia, kaip kitiems jos bendramoksliams pavyko pagauti laimės paukštę, tačiau K.Zaronskytė tuomet stebėtinai tiksliai numatė savo ateitį.
„Norėjau vyro lakūno ir kad mano gyvenimas būtų susietas su skraidymu“, – prisiminė pašnekovė.
Dabar ji ne tik skraido. Jau septyneri metai šalia Kristinos – širdies draugas lakūnas. Jaunuolius suvedė tas pats Aviacijos institutas. Sunkios studijos tapo lemtingos ne tik panevėžietei. Vien jos kurse institutą baigė net trys poros.
Nors K.Zaronskytė džiaugiasi, kad juodu su draugu stebėtinai panašūs, sutampa ir nuomonės, ir poreikiai, tačiau kurti šeimą pora dar atidėlioja. Vis dėlto Kristina išdavė: apie vestuves jau pasvarstantys.
„Galbūt jau greitai, o gal dar kelerius metus palauksime. Vis atsiranda visokių svajonių ir planų, atrodo, dar tą reikia padaryti, dar aną“, – teigė pašnekovė.
Jaunuolius sieja ne tik panašios specialybės. Juodu – Lietuvos precizinio skraidymo rinktinės nariai. Jis – pilotas, ji – navigatorė. Lėktuvų ralio varžybose dalyvaujanti pora kitąmet ketina pasirodyti ir pasauliniame ralio čempionate.
Pasak Kristinos, su kitomis komandomis varžytis, kas tiksliau atskris į nurodytą vietą, jai su draugu gal net labiau patinka nei sėstis į sklandytuvą tam, kad ramiai pasimėgautum padangėmis.
Kol kas mergina savo lūkesčius sieja su aviacija. Vienas iš artimiausių jos tikslų – išleisti pirmąją lietuvių kalba aviacinės meteorologijos knygą. Civilinės aviacijos administracijos užsakymu K.Zaronskytės per pusę metų parengtam leidiniui betrūksta išvysti dienos šviesą.
Aviacija gyvenanti mergina savo patirtimi dalijasi ne tik knygoje. Be visos savo veiklos, K.Zaronskytė Panevėžio aeroklube skaito paskaitas pradedantiems pilotams.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Sklandymas K.Zaronskytei – puikiausia
relaksacija: didesnio atsipalaidavimo pilotė nė neįsivaizduoja.
