Testosteronu atskiesti penkiolikmečių slapyvardžiai, surašyti negrabiu šriftu ant sienos per daug nesirenkant vietos, yra labai politiškas grafitis. Politiškas jis yra tiek, kiek pasirodo aktualus, o Lietuvoje jis dažniausiai aktualizuojamas kaip sienų teršimas. Ir šios bendros problemos – politinės problemos – nei visuomenė, nei institucijos nesugeba išspręsti.
„Kiekvienas iššūkis formuoja bendruomenę ir parodo jos vertybes. Pavyzdžiui, Berlyne daugeliui grafičiai visiškai nėra problema. Tai yra natūrali miesto dalis. Ir jie tam tikrose erdvėse net nevalomi. Tai nereiškia bendruomenės silpnumo, ką kartais signalizuoja grafičių kupinos erdvės Lietuvoje. Berlyne tai tik apibrėžia, kad bendruomenė sutaria šituo klausimu – kad grafičiai jiems nėra problema“, – sako grafičio subkultūrą tyrinėjanti sociologijos doktorantė Veronika Urbonaitė.
Grafičių piešėjas, prašęs jį pavadinti Roku, sako besižavintis „idėjiniais“ pastatų savininkais, kurie nuolat principingai tvarko savo fasadus, kai juos vėl ir vėl apipaišo grafitininkai. Rokas teigia, kad niekada nepasisakys prieš grafitį, bet galėtų įkąsti grafitininkui, kuris užpaišo sutvarkytą sieną arba renovuotą pastatą.
Tačiau, Roko teigimu, tikrai ne visos sienos vertos būti neliečiamos, ir tai priklauso nuo daug ko: pirmiausia, nuo to, ar pastate gyvenantis arba dirbantis žmogus pats rūpinasi savo fasadu – ar jam rūpi, kaip atrodo jo namas. Pasak jo, niekas neturi teisės ant sutvarkyto fasado paišinėti, juolab rašyti savo išgalvoto vardo.
„Tačiau yra vietų, užkampių, kur būtina rašyti ir paišyti“, – sako Rokas. Tokia vieta jis laiko, pavyzdžiui, Reformatų skverą Vilniuje. Į parko pašonėje esančios kepyklėlės savininkus, uždažiusius šoninę pastato sieną marginusius piešinius, grafitininkas kreipėsi užrašu „Atėjau, perdažiau, nugalėjau. Jeigu esate teisi – kovokite, ponia Bandelini!“
Šį jo žaidimą su kepykla buvo pastebėjusi ir žiniasklaida. Ta proga pakalbintas kepyklėlės savininkas apgailestavo dėl brangiai kainuojančio perdažymo ir kad draudimas nepadengia visų išlaidų. Čia Rokas piktinasi klaidinimu ir sako planuojantis pats parodyti, kaip paprasta kovoti su grafičiais. „Aš noriu atsinešti įrankius, kurių reikia uždažyti fasadui, tai yra, lovelį, volelį, dažų skardinę, vandens ir kuo pamaišyti. Išlaidos uždažyti tos kepyklos sieną yra keliasdešimt litų. Gerai – šimtas.“
Vilniaus savivaldybės žingsnį įpareigoti pastatų šeimininkus pačius susitvarkyti fasadus Rokas vadina teisingu žingsniu, bet „pagrindinis argumentas žmogui siūlant susitvarkyti sieną yra tas, kad tai yra paprasta ir pigu, bet sukuriamos netiesos, kad tai yra velniškos išlaidos, reikalingi specialistai: atvažiuos keturi žmonės su autobusiuku ir uniformomis, nuvalys ir nupurkš“.
Laukinis Vilnius
„Vilniuje grafitis piešiamas taip lengvai ir kovos prieš jį visiškai nėra. Mėmės, kad ir kur žiūrėsi – ta pati policija, ta pati pilietinė visuomenė, kuri komentaruose rėkia apie tai, kaip jie išlaužys rankas ir sukiš tas nitras (dažų flakonus – IQ) į gerklę, o realiai nepajudina nė piršto. Karas prieš grafitį stovi ant netikro pagrindo – tik ant to, kad kažkam savivaldybėje kas dvejus metus šauna į galvą paskelbti kažkokį vajų ir parodyti, kad kažkas daroma, paskleisti pranešimus spaudai, nusiųsti mokinukų brigadą, kurie uždažys grafičius“, – sako Rokas.
Apie kone visišką nebaudžiamumą kalba ir kitas gatvės menininkas Stryts, Vilniuje paišantis gyvūnus Stryt animals. Daugiau įtampos buvo tik tuomečio Vilniaus savivaldybės nario Algio Ramanausko inicijuotos grafitininko Solomono gaudymo akcijos metu.
„Jei Vilniuje būtų iškeltas tikslas, kad grafičių būtų drastiškai mažiau ir nebebūtų paišoma bet kur ir nieko nebijant, tai padaryti būtų labai nesunku“, – sako Rokas, kuris grafitį vis dėlto vadina gyvenimo džiaugsmu ir teigia niekada nepasisakysiantis prieš grafitį apskritai.
A. Ramanauskas pradeda ir pralaimi
Kovą su Solomonu, visą Vilnių nutagavusiu – apipaišiusiu savo slapyvardžiu – grafitininku, A. Ramanuskas pradėjo įsteigęs piniginį fondą ir burdamas tagavimu ar apskritai grafičiu besipiktinančius žmones.
„Pagalvojau: tai bent, kažkas suprato, ką reikia daryti“, – sako Rokas apie A. Ramanausko idėją. Tačiau vėliau tuometis Vilniaus savivaldybės politikas, pasak grafitininko, pats viską sugadino aiškindamas, kad visi grafitininkai ir gatvės menininkai yra vienodi „prišiktakelniai“ ir mieste neturi būti nei gražių piešinių, nei legalių vietų grafičiams piešti.
„Tai yra protingo žmogaus mirtis. Tokiais kvailais teiginiais pritrauksi tik kvailus žmones, nepatrauksi žmonių, kurių nuomonė iš tikrųjų yra svarbi – šviesių, kūrybingų žmonių“, – sako Rokas.
A. Ramanausko kovą su grafičiais Stryts prilygina kovai su homoseksualumu, į kurią stojo Petras Gražulis ir kuri gali būti patraukli tik bukiems žmonėms.
Tačiau dėl vieno A. Ramanauskas ir Rokas galvoja panašiai. Buvęs politikas yra teigęs, kad policijai Solomono tapatybė yra žinoma, tik „skystablauzdė“ teisėsauga nesugebėjo jo pagauti. Panašiai kalba ir Rokas, teigiantis, kad galima patykoti prie įtariamojo namų savaitę, nakčia pasekti ir sugauti su karštais įkalčiais.
„Reikia parodyti visiems, ir pirmiausia grafičių piešėjams, kad jie nėra nesugaunami. – sako jis. – Mane tikrai siutina, kai visas 22–24 metų jaunimėlis, kelerius metus papaišęs ir nesugautas, įsivaizduoja, kad jis yra virš sistemos. Mane siutina nesupratimas, koks stiprus dalykas yra sistema. Tik kvailys gali įsivaizduoti, kad jis yra nesugaunamas. Nesugaunamas jis tik dėl to, kad niekas realiai jo negaudo. Jei piliečiai ar ta pati policija norėtų, jis būtų sugautas per tris artimiausius savo piešimus – per tas tris naktis.“
Priklauso nuo bendros kultūros
Taip, kaip P. Gražulis homoseksualumą gretina su pedofilija ar zoofilija, taip A. Ramanauskas gatvės meną gretina su paauglišku rašinėjimu ant sienos arba vandališku svetimo turto gadinimu. A. Ramanauskas kalba apie nepakantumą bet kokiam grafičiui, o Rokas tikisi, kad žmonės ateityje pradės atsirinkti, kas teršia jų miestą, o kas sienas atgaivina, priverčia praeivį nustebti, nusišypsoti ar susimąstyti.
Pastarųjų trijų emocijų meistras Banksy, kultinis iš Bristolio kilęs britų gatvės menininkas, pakėlė kartelę itin aukštai. Jo darbus per internetą gali matyti kiekvienas prie kompiuterio prisėdęs vaikėzas, dar prieš išpurkšdamas savo pirmąjį dažų flakoną. Bet Rokas ir Stryts sako, kad kokybiškas ir sąmoningas grafitis Lietuvoje gali rastis iš augančios bendros kultūros ir švietimo bei auklėjimo, kad ir kas tai būtų – šeima, kūrybingi mokytojai,vyresnis mentorius ar tolimas tik per internetą matomas idealas.
Susitarti galima ir be teisės aktų
Miesto kultūrą tyrinėjanti dr. Jekaterina Lavrinec sako, kad galimybių dialogui su grafitininkais yra daugybė. Pavyzdžiui, iš vieno Italijos miestelio mero ji girdėjusi, kad šis susitarė su grafitininkais atiduoti tam tikrus paviršius – kanalizacijos liukus ir komunikacines būdeles – ir tai padėjo padaryti miestą kur kas švaresnį. „Tai yra bandymas sukurti dialogą, o ne tiesiog visąlaik spausti už grafičius. Juo labiau daugelis mato, kad grafičiai turi turistinį potencialą, kuriuo puikiai naudojasi Londonas, metai po metų kuriantis grafičių albumus, pritraukdamas turistus į tam tikrus anksčiau nelankytus rajonus, kur medžiojami grafitininkų darbai. Tai, kaip bendruomenė atsako į grafičius, yra labai svarbu“, – sako J. Lavrinec.
Pasak jos, atsakas Solomonui galėjo būti ne medžioklė, o, pavyzdžiui, suvenyrų, kaip ženkliukai, rankinės ir marškinėliai su užrašu Solomon, gamyba. Galbūt grafitininko toks komercializavimas ir jo vardo nusavinimas ir nebūtų sustabdęs, tačiau tai būtų įdomus žaidimas.
„Kai eini per miestą su markeriu ar dažų flakonėliu, eini su galimybe, suspausta į tą balionėlį. Tu žinai, kad gali rašyti visiškai bet ką bet kur. Tai yra toks jėgos jausmas. Aš didžiuojuosi tuo, kad vykdau griežtą savikontrolę – ką ir kur galima. Nėra taip, kaip dažnai klasikiniame grafityje – ir tai netgi yra dalis grafičio – kad eini kiaurai ir negalvodamas rašai tą savo vardą. Mano pozicija yra susitvardyti, pasverti, ar čia reikia užrašyti, kodėl čia reikia užrašyti“, – sako Rokas. Jo teigimu, turi būti ir švarių sienų, ir piešėjams turi būti aišku, kodėl jos netepamos.
Tačiau Rokas nemano, kad valdžios reikia atsiklausti, kur ir kada galima paišyti, tačiau, pasak jo, „išmokus susitarti galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų negu tokių spontaniškų, kokie yra dabar. Sąlygos yra, kontrolės nėra, institucijos yra per silpnos, ir jaunystė veržiasi savais būdais – dabar jau nesveikai“.
