Ryšių su visuomene agentūros „PR Service“ Panevėžio skyriaus vadovas Audrius Rudys didžiuojasi dvigubo tėčio statusu. Paskutinę vasaros dieną jį aplankę gandrai padovanojo dukrelę. 54 centimetrų ūgio ir 3 kilogramų svorio mergytę ir jos mamą pasveikino du šeimos vyrai: laimingas tėtis ir sesute besidžiaugiantis penkiametis Vytautas.
–Tai ar sunku būti tėčiu?
– Sunkiausia buvo, kai pirmas gimė. Kai dar neįsivaizdavome, kaip kūdikis pakeičia gyvenimą. Dabar tokie nesusipratimai – jau praeitis. Per penkerius metus atsirado patirtis ir, žinoma, energija.
– Jau vieną vyrą auginate, ar besilaukdami antrosios atžalėlės su žmona ne apie dukrelę pasvajodavote?
– Net negalvojome, kas gims. Laikėmės principo: kas bus – tas. Abu mūsų vaikai planuoti. Abiejų labai laukėme.
– O vardą mažylei ar jau išrinkote?
– Sūnus gimė per mano gimtadienį – liepos 17-ąją. Tai buvo žmonos dovana man. Jam vardą rinkome daugybę susirašę ant lapelių. Bet to, kurį išrinkome, įrašyto nebuvo. Kai sūnus gimė, pamačiau, kad bus rimtas vyras. Tai ir vardą davėme rimtą – senelio garbei pavadinome Vytautu.
O dukrelės vardas dar mąstymų kelyje. Ji gimė Laisvės dieną – rugpjūčio 31-ąją. Tądien 1993 metais iš Lietuvos buvo išvesta sovietų armija. Galbūt todėl ją Laisve pavadinsime. Bet tuo dar nesame visiškai įsitikinę.
– Ar nebijojote dalyvauti gimdyme? Nesijaudinote, kad ne žmonai, o jums gali prireikti medikų pagalbos?
– Mano natūra tokia, kad negaliu ramiai žiūrėti į kraują. Net dantisto kėdėje galiu nualpti. Bet gydytojams jokių rūpesčių nesukėliau. Nebuvo kada alpti. Net ir baisu nebuvo.
Atsimenu, prieš gimstant sūnui gydytoja manęs paklausė, ar dalyvausiu gimdyme. Pradėjau kažką mykti. Dar paklausė, ar turiu patirties tokiuose dalykuose. Sakau: ne. O ji – mes jums ją suteiksime, ir pradėjo man baltą chalatą vilkti. Va taip buvau pripratintas.
– Virkštelę pats perkirpote?
– Kažkodėl man nepasiūlė jos perkirpti. Norėjau pats tai padaryti, bet žiūriu – jau viskas baigta. Užtat pirmajam pats perkirpau!
– Kuris – jūs ar žmona – keliatės naktimis? Kaip sekasi perprasti „pampersų“ keitimo subtilybes?
– Prisipažinsiu: dukrelei dar nebandžiau sauskelnių pakeisti. Bet, aišku, moku! Su pirmuoju vaiku išmokau! O naktimis kartu su žmona keliamės.
– Ir vaikų priežiūrą perpratote ne prasčiau už žmoną?
– Bet juk vyras ir negali sugebėti taip prižiūrėti kaip moteris! Kai žmona gulėjo ligoninėje ir namuose likome dviese su sūnumi, jis man primindavo: mama šitą taip darydavo, aną – kitaip. Kiekvienas juk turime savo braižą!
– Kurio nuomonė buvo lemiama vakar perkant vežimėlį?
– Na, gal ir mano šiek tiek reiškė…
– Tikriausiai dėl dukrelės gimimo teko paaukoti krepšinio čempionato varžybas?
– Taip jau yra, kad jei žiūriu rungtynes nuo pradžios iki galo, mūsiškiai būtinai pralaimi. Todėl stengiausi tiesioginių varžybų nežiūrėti, tik kartojimus. Todėl ir nieko nereikėjo aukoti, jokių problemų nekilo.
– Ar neketinate tėvystės atostogų išeiti?
– Turbūt ne. Mano darbas naujas, dar reikia šturmuoti aukštumas. Darbinius reikalus dabar šiek tiek apleidau.
– O žmonai ar padėkojote už dukrelę?
– Na taip. Abu su sūnumi joms abiem nunešėme gėlių.
– Galbūt dvi atžalėlės šeimoje – dar ne riba?
– Nežinau. Žiūrėsime, kaip Dievas duos…
kalbino I.KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Audriaus ir Vildos Rudžių naujas rūpestis –
Laisvės dieną gimusiai mažylei išrinkti vardą.
