Gerbiama redakcija,
Perskaičiau „Sekundėje“ straipsnį „Užkirto kelią naujai okupacijai“, kuriame kalbama apie Sausio 13-osios svarbą.
Labai gerai, kad ši diena prisimenama ir apie ją kalbama ne tik sukaktį minint.
Esu iš tų žmonių, kuriems Sausio 13-oji – ne straipsnis laikraštyje ar televizijos reportažas. Puikiai prisimenu tas dienas, žinau, kaip viskas buvo, ir net numaniau, kaip galėjo būti.
Tais laikais, kai vyko minimi įvykiai, gyvenau ir mokiausi Vilniuje. Sausio 12-os vakarą su draugėmis nuėjome prie Radijo ir televizijos rūmų S. Konarskio gatvėje, stovėjome prie laužų, matėme nepaprastą žmonių vienybę, pasiryžimą kovoti už Lietuvos laisvę. Buvo baisu, važiavo tankai, šaudė, byrėjo langai. Bet niekas nesitraukė.
Tačiau šiandien, 25 metams nuo tos dienos praėjus, aš kartais klausiu savęs – kaip elgčiausi dabar. Ar eičiau vėl į žmonių minią, ar stovėčiau pavojaus akivaizdoje? Nežinau.
Ne tokį gyvenimą įsivaizdavau. Juk tikėjau, kad kiekvienas žmogus laisvoje tėvynėje bus svarbus ir reikalingas, kad galėsime čia oriai gyventi, dirbti, kurti, auginti vaikus. Bet taip nėra.
Visada pasisakydavau už tai, kad žmonės, nors ir kaip sunku, neskubėtų lėkti į svetimus kraštus ieškoti sotesnio duonos kąsnio, o liktų Lietuvoje, dirbtų jos labui.
Šiandien to nebesakau. Mano lagaminai jau baigiami sudėti – artimiausiomis dienomis ir aš papildysiu gausias emigrantų gretas. Ir kas žino, ar kada sugrįšiu.
Panevėžietė Vaida.
