Tęsia senelio kelią
Tėvas Nikolajus Panevėžio sentikių bendruomenės dvasiniu vadovu tapo prieš šešetą metų. Nuo Rad-viliškio kilęs ir Kijevo universitete istorijos studijas baigęs dvasininkas džiaugiasi, kad ilgiau neužsibuvo Ukrainoje, o grįžo į Lietuvą ir priėmė savo tikėjimo žmonių pasiūlymą būti jų sielos ganytoju. „Esu laimingas, gyvendamas Panevėžyje, ir niekur neketinu iš čia išvažiuoti, nors buvo kvietimų vykti į Vilnių. Parapijos žmonės man tapo lyg giminės.
Kiekvieną savo bendruomenės narį galiu pavadinti geru pažįstamu, žinau jo bėdas. Žmogų nebūtina remti materialiai – dažnai geras žodis jam yra kur kas svarbesnis“, – tvirtina sentikių cerkvės vadovas.
Mūsų miesto sentikių bendruomenė irgi vertina keturiasdešimtmetį savo dvasios mokytoją. Kaip teigia šių maldos namų bendruomenės tarybos sekretorė Antanina Gabulovič, tokio gero šventiko Panevėžio sentikiai seniai neturėjo. Tėvą Nikolajų, anot moters, žmonės gerbia už išsilavinimą, inteligentiškumą. Jis – pakantus, atidus, su niekuo nekonfliktuojantis.
Pats šventikas prisipažįsta gana netikėtai tapęs dvasios mokytoju, nors šiam pašaukimui jį nuo vaikystės ir ruošė senelis – buvęs ilgametis Lenkijos Suvalkų vaivadijos, o vėliau Radviliškio parapijos šventikas. Jį žmonės geru žodžiu mini iki šiol.
Be tikinčiųjų nepragyventų
Baigęs vidurinę mokyklą, atitarnavęs kariuomenėje ir įgijęs specialybę universitete, Tėvas Nikolajus kurį laiką dirbo Kijevo mokslų akademijos bibliotekoje. Kijeve jis vedė, sulaukė dukters. Pasiūlymą tapti popu pašnekovas sako išgirdęs tuomet, kai svečiavosi Lietuvoje. Iš karto jo nepriėmė, bet grįžęs į namus su žmona apsvarstė. Ją prikalbinęs, neilgai trukus ir parvažiavo į gimtinę, o nuo 1999 metų lapkričio pradėjo eiti sentikių bendruomenės patikėtas pareigas. 2000-aisiais buvo oficialiai įšventintas aukščiausios bažnytinės tarybos.
Savo žingsnio vyriškis niekada nesigailėjo. Nors vadovauja maždaug 100 aktyvių sentikių ir dešimtkart didesniam būriui mažiau šį tikėjimą praktikuojančių žmonių, padėjėjo Tėvas Nikolajus neturi. Iš tikinčiųjų aukų save ir šeimą išlaikantis dvasininkas prašmatnaus gyvenimo sako negalintis sau leisti, bet ir dėl pragyvenimo teigia negalintis skųstis. Nors be kaimo tikinčiųjų paramos vargu ar išsilaikytų. Tik žmonai Tatjanai, pagal specialybę teisininkei, darbo mūsų mieste iki šiol nepavyksta rasti.
Bažnytinės hierarchijos neturinčioje ir senąjį slavų tikėjimą išpažįstančioje bendruomenėje gyvenama vadovaujantis demokratiškumo principais. Aukščiausia bažnytinė taryba čia sprendžia daugiausia ūkines problemas, o dvasininkų komisija rengia, jei būtina, prasikaltusiems dvasininkams teismus. Į juos patenkama už tokius nusižengimus kaip pasirodymas neblaiviam viešoje vietoje ar nebenorėjimas gyventi santuokoje, kuri sentikių dvasininkui turi būti vienintelė.
Remontuos cerkvę
Tėvo Nikolajaus tvirtinimu, jo vadovaujama sentikių bendruomenė taikiai sugyvena ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų tikėjimų atstovais. „Nesame kokie nors atsiskyrėliai. Taikiai bendraujame su visais. Štai ir minint Panevėžio 500-ąsias metines buvau susitikime su miesto valdžia ir kitais dvasininkais, į svarbesnius renginius stengiuosi nuvykti“, – pasakoja pašnekovas. Šventikas savo pamoksluose moko tolerancijos ir meilės vienas kitam, taip pat – kitų tikėjimų žmonėms. Nors toje pačioje gatvėje, kur įsikūrę sentikių maldos namai, gyvuoja ir dvi naujos krypties šiuolaikiškos bažnyčios, dalį jaunimo paviliojančios pas save, dvasininkas jų tikina nekritikuojantis. Jis laikosi nuostatos nesikišti į kitaip Dievą išpažįstančiųjų gyvenimą, nes tik Aukščiausiajam spręsti, kuris tikėjimas ir kurie žmonės geresni.
Sentikių bendruomenė su pačių išsirinktu sielos vedliu artimiausiu laiku ketina remontuoti savo cerkvę, tačiau vien pačių lėšomis, pasak Tėvo Nikolajaus, to padaryti nepavyks. Dvasininkas sako prašęs finansinės paramos miesto valdžios, bet oficialaus atsakymo kol kas dar nėra gavęs. Vyriškis viliasi, kad kone 200 metų senumo miesto kultūros paveldo objektui valdžia nebus abejinga, kaip neabejinga jam buvo ir anksčiau: už Savivaldybės pinigus cerkvėje įvesta telefono linija, įrengta signalizacija. Jei nebūtų pastarosios, miesto sentikių maldos namus, anot šventiko, galėjo ištikti toks pat likimas kaip rajono – iš ten pavogtos kone visos ikonos.
Išlaikyti senus tikėjimo papročius besistengiantis sielovadininkas tvirtina, kad šeima jam netrukdo nuoširdžiai atlikti pavestą užduotį: šioje srityje pavyksta išlaikyti balansą. Dvi dukras auginantis dvasininkas džiaugiasi savo vaikais, juos padėjo prižiūrėti žmonai. Prakalbus apie sentikystės išpažinėjų skaičių, Tėvas Nikolajus teigia, jog tai – skaudi problema. Ypač mažėja jaunimo, taip pat vyrų, kurių dažnas senovėje atlikdavo šventiko pareigas. Moterims tada net giedoti cerkvėje nebuvo leidžiama. O dabar jos yra pagrindinės giedotojos ir maldos namų lankytojos.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Tėvas Nikolajus savo tikėjimo išpažinėjų labiausiai gerbiamas už toleranciją ir mokėjimą išklausyti.
