Karin Johannisson „Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“, „Baltos lankos“, 2011.
Knygynuose pasirodęs K. Johannisson veikalas „Melancholijos erdvės“ – tai baimės, nuobodžio ir individo pažeidžiamumo istorija, užmoju prilygstanti žymiosioms XX a. antrosios pusės prancūzų filosofo Michelio Foucault istorinėms knygoms apie seksualumą, beprotybę ir kalėjimą. Deja, panašus tik minėtų dviejų autorių ketinimas, o rezultatai labai skiriasi.
K. Johannisson knygą leidykla reklamuoja taip, lyg melancholijos istorija būtų pasaulio genijų populiarių biografijų rinkinys. Vis dėlto tai – reklamos gudrybė, nes „Melancholijos erdvės“ labiau mokslinė monografija nei lengvo turinio ir formos skaitinys.
Po Gillesio Deleuze’o aprašytos kapitalizmo ir šizofrenijos dialektikos imantis nagrinėti melancholiją, neišvengiamas kalbėjimas puse lūpų apie itin svarbią praeities ir šių laikų problemą – žmogaus psichikos dinamiką, jos priežastis ir raišką. Pirmosios abejonės skaitant „Melancholijos erdves“ kyla tada, kai autorė prabyla apie tikrąjį žmogaus „aš“ taip ir nepaaiškindama, kas tai yra, kuo žmogaus socialumas skiriasi nuo privatumo. Be to, kalbama apie labai slidų skirtumą tarp žmogaus elgesio „kaukių“ ir nuoširdumo. Kaip šias dvi kategorijas atskirti – nežinia. K. Johannisson, lyg gyventų XIX–XX a. sandūros laikais, tiki visuomenės spektakliais ir juos visapusiškai nagrinėja nekeldama klausimo, kas po jais slypi. Autorė vienpusiškai remiasi Sigmundo Freudo psichoanalizės teorija ir tarsi nėra girdėjusi apie praėjusio amžiaus antrosios pusės prancūzų ir amerikiečių psichoanalizės teoretikų darbus. Dar labiau abejotinas yra K. Johannisson bandymas apibrėžti „normalų žmogų“. Panašu, kad autorė froidistiškai tiki, jog egzistuoja pasąmonės standartas, „harmoningas žmogus“, neišgyvenantis melancholijos, nuobodžio, baimių. S. Freudas vartojo dvi sąvokas beveik visiems psichikos nukrypimams nuo savo sukurtos sveiko žmogaus vizijos įvardyti: neurozė ir dementia praecox. Pirmoji – pagydoma, o antroji prilygsta ligos visam gyvenimui nuosprendžiui. K. Johannisson elgiasi panašiai: melancholija vadina beveik visas žmogui diskomfortą keliančias jausenas. Autorė nenuosekli pabrėždama, kad nagrinės melancholiją tik kaip emocijų pluoštą, o ne kaip ligą: mat nuolat remiasi psichiatrų užrašais apie savo pacientų nervinius sutrikimus.
K. Johannisson melancholija vadina beveik visas žmogui diskomfortą keliančias jausenas.
Istorijos rašymo būdas K. Johannisson „Melancholijos erdvėse“ irgi patvirtina, kad autorė tarytum įsikūrusi XIX a. pabaigos idėjų pasaulyje. Kuriamas deskriptyvus, aprašomasis naratyvas, primenantis psichiatro, kuris surinko savo kolegų užrašus ir išsikėlė uždavinį juos susisteminti, darbą. Autorė net nebando atsakyti į patį esminį ir įdomiausią klausimą: kodėl išgyvenama melancholija? Knygos pradžioje pakartojama S. Freudo frazė, kad melancholija kyla iš stokos, trūkumo. Veikalo pabaigoje šis teiginys pakartojamas darkart. Nuo vieno pakartojimo iki kito – gausybė faktų, niekaip neišplečiančių psichoanalizės grando tezės. Taigi „Melancholijos erdvės“ – tai psichologijos enciklopedija, beveik neplečianti skaitytojo sąmoningumo. Didėja tik žinių bagažas, kuriam lengviau perprasti visiškai tiktų populiaresnio stiliaus forma.
