Laimingo šeimyninio gyvenimo mįslę įminę Birutė ir Vytautas Trinskiai priesaiką vienas kito neapleisti varge ir džiaugsme prieš savaitę pakartojo dar kartą. Tik šįkart – jau deimantinių vestuvių proga. Šešias dešimtis metų santarvėje pragyvenę sutuoktiniai savo laimingo gyvenimo recepto sako niekam nedalysiantys, nes jo ir neturi. Šeimos laimei tereikia meilės, pagarbos ir supratimo.
Ceremonija sugraudino
Šilų miestelyje gyvenantys per aštuoniasdešimtmetį perkopę Birutė ir Vytautas Trinskiai negali atsistebėti, kad nuo tos 1948 metų rugsėjo 3-iosios, kai meilę vienas kitam juodu prisiekė Pasvalio krašto Krinčino bažnyčioje, prabėgo jau šešiasdešimt metų. Šmaikštumo nepraradęs Vytautas sako, kad viskas buvo jei ne vakar, tai užvakar – tikrai.
„Dešimtmetis nuo auksinių vestuvių prabėgo kaip vanduo, net pastebėti nespėjome, – palinguoja galvą Birutė. – Kai dienos pakrypsta vakarop, laikas pradeda lėkti gerokai greičiau.“
Su jauduliu rugsėjo 6-osios laukė ir Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus moterys – pastarąjį kartą deimantinė santuoka čia buvo registruojama tik prieš trisdešimt metų. Kai salėje išsirikiavo deimantiniai jaunieji su didžiule palyda, jaudinama ceremonija ne vienam išspaudė ašarą.
Užaugintos keturios dukros – Vida, Rima, Zita ir Danguolė, sulaukta devynių anūkų, dešimt proanūkių, visai netrukus į pasaulį pasibels vienuoliktas. Gražiausias linkėjimas – po penkerių metų sulaukus geležinių vestuvių deimantą sutvirtinti geležimi – tądien skambėjo ne vieną kartą.
Nuotraukų nėra
„Nebekokia iš manęs jaunoji – kojas skauda, pastovėti nebegaliu, – deimantinių vestuvių išvakarėse į svečius priėmusi „Sekundės“ korespondentus pasiguodė B.Trinskienė. – Pykau ant dukrų, bariausi, kam sugalvojo balių kelti, bet negi mušies su jomis.“
O užstalė pilna ir be svetimų žmonių: kai susirenka dukros, žentai, anūkai, proanūkiai, namai šurmuliuote šurmuliuoja. B.Trinskienė sako, kad anūkų ir proanūkių tiek daug, kad visų vardus ir gimtadienius sunku prisiminti.
„Vien savų trisdešimt žmonių susirenka, jei dar vienas kitas iš pašalies pakviečiamas, balius susidaro“, – džiaugiasi sutuoktiniai.
Apie tokias vaišes, taip išsipuošusią palydą ir gražius apdarus kaip per deimantines vestuves, pirmąkart prie altoriaus žengdami Birutė ir Vytautas sako net svajoti negalėję.
Iš vargingais pokario metais keltų vestuvių net nuotraukų nėra. Pasvalio krašte, Krinčino valsčiaus Pajiešmenių kaime devynių vaikų šeimoje augęs Vytautas Trinskis pasakoja žmonos už jūrų marių neieškojęs – nusižiūrėjo, kaip pats sako, beveik kaimynę, trejais metais vyresnę Birutę Štuopinytę. Kodėl pasirinko ją, Vytautas juokiasi iki dabar nežinantis.
„Matyt, graži mergiotė buvo“, – šypteli jaunatviškumu stebinantis aštuoniasdešimt ketverių V.Trinskis.
Energijos nestokojo
Kad iki vestuvių būtų draugavę ir vaikščioję į pasimatymus, Trinskiai neprisimena. „Koks gi ten seniau būdavo draugavimas, – stebisi Birutė. – Buvom pažįstami, gegužinėse pašokdavom – ir visa draugystė. Būdavo, noriu į kokias vardynas išeiti, bet tėvas pasako, kad nevalia, ašaras šluostaisi ir sėdi namie. Tai ne dabartiniai vaikai, kurie elgiasi kaip tinkami.“
Iki vestuvių Vytautas jau buvo spėjęs pabūti tremtyje, dvejus metus praleido Vorkutos lageriuose. Į Sibirą pasakoja patekęs per liežuvį.
Kažkas kompanijoje pašnekėjo, kad naktį
ateis stribai su šautuvais, o iškalbingas jaunuolis pažadėjo tuos šautuvus
sukišti į vieną vietą. Greitai paaiškėjo, kad tokias kalbas girdėjo negeros
ausys, o po kelių dienų, kaip tik Vasario 16-ąją, jaunuolis buvo suimtas.
Vytautas prisimena tada jau netikėjęs, kad pasiseks išlikti gyvam.
„Galvojau, kad sušaudys ir numes miestelio aikštėje ar kur patvoryje, – anų dienų siaubas gyvas ir šiandien. – Buvau nuteistas šešeriems metams laisvo trėmimo. Gal ir per daug energingas buvau, reikėjo atsargiau elgtis.“
Alų darydavo šeimininkė
Į Lietuvą jaunuoliui pavyko grįžti po dvejų metų. Netrukus ir vesti susiruošė. Didelių iškilmių tada niekas neruošė. Kaip tądien atrodė, sutuoktiniai gali nebent patys prisiminti, nes nuotraukų neturi.
Iš devynių brolių ir seserų Vytautas liko vienas, visi kiti jau išėjo Anapus. Vyriausia šeimoje buvusi Birutė džiaugiasi, kad prie altoriaus Šilų bažnyčioje ją lydėjo du broliai ir dvi seserys. Aludarių krašte vykusios vestuvės neapsiėjo be naminio alaus – jo labai gardaus padarydavo jaunojo tėvas.
Vėliau, kai šeima pati keldavo šventes, aludaris Trinskių šeimoje būdavo ne Vytautas, o Birutė. Dar visai neseniai meistriškai naminį alų padarydavusi moteris dabar apsieina su pirktiniu. „Sveikatos nebeturiu, – apgailestauja geros šeimininkės vardą turėjusi B.Trinskienė. – O ir mados gerti naminį alų nebėra.“
Svarbiausia – kantrybė
Trinskiai užaugino keturias dukras. Tarp penkių moterų gyvenęs Vytautas juokiasi, kad sunku nebuvo, nes vyro žodis jų šeimoje visada svarus.
„Reikia ir pasitarti, ir pasibarti, kad širdis neapsaltų, – įsitikinę deimantiniai jaunavedžiai. – Įpranti prie savo žmogaus, žinai, ką jis galvoja, ko nori.“
Trinskai tikina: kad šeimyninis gyvenimas gerai klotųsi, reikia stengtis abiem. Jei vienas per darbus šviesios dienos nematys, o kitas taurelę kompanijose kilnos, nieko gero nebus.
Šešias dešimtis santuokoje pragyvenusi B.Trinskienė jaunoms moterims gali patarti, kad šeimoje stebuklus daro kantrybė. Jos ir išminties turi turėti ir su pačiu geriausiu ir protingiausiu vyru gyvenanti moteris.
„Mano vyras nei marškinių lygino, nei kojinių plovė. Tam jis ir vyras, – įsitikinusi šiliškė. – Ir valgyti visada buvo padaryta. Taip ir dukras mokiau, bet jos jau kitokios nuomonės, sako, kad vyras gali pats savimi pasirūpinti ir valgyti padaryti. O mūsų šeimoje buvo taip: moteriški darbai man, vyriški – Vytautui.“
Dabar ilsisi
Vytautas kolūkyje dirbo buhalteriu, paskui – fermos vedėju. „Nebuvau mokytas, tik kelias klases baigęs, bet skaičiuoti sekėsi, mokiausi prie seno gero buhalterio, – pasakoja V.Trinskis. – Darbo nebijojau, visokių jų teko man.“ Į Šilus Trinskiai atvažiavo prieš trisdešimt trejus metus. Dabar čia gyvena tik Birutė ir Vytautas. Vida su šeima įsikūrė Kėdainiuose, Rima – Šiauliuose, Zita – Pasvalio rajono Tetirvinų kaime.
Savaitę praleidžiantys vieni, penktadienio vakarą Vytautas ir Birutė, žiūrėk, jau sulaukia vienos ar kitos dukros šeimynos. Visą gyvenimą daug dirbę, dabar senoliai negali atsistebėti, kad turi tiek laisvo laiko.
„O ką veiksi, gal laikas ir pailsėti, – svarsto Vytautas. – Televizorių žiūrim, laikraščius skaitom.“
Per tą laiko turėjimą ir portretus laidotuvėms pasiruošė, ir įkapes.
„Dukros už tokius darbus pyksta, bet aš galvoju, kad kai numirsim, joms bus mažiau rūpesčių“, – šluostydamas juoda juostele perjuostą savo jaunų dienų portretą juokiasi Vytautas. – O drabužius, jei nepatiks, tegul meta lauk ir perka kitus, madingesnius.“
Birutė visus anūkus ir proanūkius pirštinėmis ir kojinėmis apmezga, o Vytautas iki dabar liko energingas ir veiklus. Kai Šilų bažnyčioje vyksta atlaidai, jis neša baldakimą. „Prieš šešerius metus sveikata buvo rimtai sušlubavusi, iki autostrados paėjėti nebegalėdavau, teko širdies operaciją daryti“, – nesenus įvykius prisimena V.Trinskis.
Kad Trinskiai per šešiasdešimt metų neprarado šiltų jausmų, matyti, kai jie susėda bendrai nuotraukai.
„Apsikabinti tai jau neleisiu, eik po velniais“, – smagiai juokdamasi gyvenimo draugą stumia B.Trinskienė. Tokie jie ir lieka namuose – geros nuotaikos, kantrūs ir pagarbiai kalbantys vienas apie kitą.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. Šešias dešimtis metų kartu pragyvenę Birutė
ir Vytautas Trinskiai įsitikinę, kad jei Dievas negaili sveikatos, gražiai
gyventi gali visos šeimos.
