Beveik dešimtmetį iš vienos šalies į kitą keliaujanti panevėžietė anglų kalbos mokytoja svetur surado ne tik to, ko ieško emigrantai – finansinį stabilumą, bet ir kai ką daug svarbiau. Mergina prieš keletą mėnesių Anglijos širdyje patikėjo savo tolesnį gyvenimą Londone sutiktam juodaodžiui. Nepabūgusi tapti nigeriečio žmona lietuvė, lygindama vyrą su savo tautiečiais, nė neabejoja, kad pasirinko teisingai, ir jaučiasi tarsi gyventų jau keletą metų trunkančioje pasakoje.
Žinojo, kad bus
juodaodis
Jolanta Onyekachi (Juškaitė) dar gyvena medaus mėnesio saldžiomis akimirkomis. Balandį mergina po trejų bendro gyvenimo metų aukso žiedus sumainė su 31-erių nigeriečiu, kaip ir ji, atvykusiu į Londoną ieškoti geresnio gyvenimo.
„Cha, laiminga pabaiga! Bet veikiau – tik pradžia. Juk čia ne pasaka, o tikras gyvenimas“, – apie savo laimingas dienas svetur kalbėjo Jolanta.
Emigrantės istorija kol kas primena rožinę pasaką – ilgos klajonės po pasaulį baigėsi puošniomis vestuvėmis.
Moteris juokauja: jie – šiuolaikinė pora, todėl ir piršlį turėjo patį moderniausią – telefoną. Prieš keletą metų atvykusi į Londoną Jolanta darbavosi draudimo kompanijos rinkodaros skyriuje. Vieną vakarą surinkusi paskutinį tądien telefono numerį ji net loštelėjo kitame laido gale išgirdusi malonų vyrišką balsą.
„Paprastai su mumis žmonės nebūna malonūs. Bet tas vyrukas tiesiog pradėjo mane šnekinti ir tempti laiką, kol galų gale greitai sudiktavau savo numerį. Netikėjau, kad jis spės užsirašyti“, – pažinties pradžią prisiminė laiminga nuotaka.
Nigeriečio Onyekachi Ukaigwe skambučio ji sulaukė jau tą patį vakarą. Jaunuolių santykiai ėmė riedėti tarsi nuo kalno paleistas sniego kamuolys. Nors Jolanta pripažįsta, kad josios Kachi neatitiko svajonių vyro idealo, tačiau nuojauta jau po pirmojo susitikimo kuždėjo, kad jis ir liks tas vienintelis.
„Tiesiog nuo vaikystės jau žinojau, kad mano vyras bus juodaodis. Aišku, mano protas tam priešinosi. Bet jo atidumas, švelnumas mane, ne iš pačių maloniųjų ir dar šiurkštoką, sugniuždė“, – pasakojo moteris. Vienintelis dalykas, dėl ko ji visiškai nesijaudino – artimųjų nuomonė. Ne tik Lietuvoje likę tėvai, bet netgi ir močiutė, sužinoję apie Jolantos pasirinkimą, tik palingavo galvomis: nesvarbu, iš kur jis ir kokios spalvos, svarbu, kad geras žmogus būtų.
Pribloškė nepunktualumas
Nors J.Onyekachi dabar gali be sustojimo vardinti gerąsias vyro savybes, tačiau neslepia, kad pradėjus gyventi kartu ją šokiravo afrikietiškasis požiūris į aplinkinius.
„Afrikiečiai labai atsipalaidavę žmonės. Jiems atrodo normalu vėluoti, neskubėti į susitikimus. Kartais ruošiu vakarėlį ar pietus, svečių laukiu, laukiu, maistas atšąla, jau pradeda nusibosti, kai po trijų keturių valandų pagaliau pasirodo svečiai, o tarp jų – netgi ne vienas nekviestas“, – šypsojosi Jolanta. Kita afrikiečiams būdinga savybė, su kuria teko lietuvei susitaikyti – ypač stiprus giminystės ryšys. Broliais, seserimis jie vadina visą plačią savo giminę, ir ne tik pusbrolius, pusseseres, bet netgi ir artimus draugus.
„Ir pinigai ten cirkuliuoja per visą plačią giminę. Pavyzdžiui, jei brolis patenka į bėdą ar studijuoja, tie, kurie geriau laikosi, jam būtinai padeda. Kartais tai tiesiog reiškia ilgas darbo valandas, nes pinigų nuo medžių juk niekas neskina“, – pasakojo pašnekovė. Kachi nepakenčia karštų ginčų, balso pakėlimo, todėl reikliajai lietuvei teko mokytis tvardyti savo emocijas.
Plačiau skaitykite gegužės 26 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm. J.Onyekachi alb. Po trejų bendro gyvenimo metų Jolanta ryžosi patikėti savo ranką ir širdį nigeriečiui.
