Justinas Marcinkevičius „Dienoraščiai ir datos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 472 p.
Sunku rašyti apie poetą J. Marcinkevičių. Ir tame „sunku“ yra jo paties indėlio. Taip neseniai su juo atsisveikinome jusdami, jog atsisveikiname su didžiuliu poetu. Toks jisai buvo. Kokie kontekstai mums palikti?
Šioje knygoje poetas rašo: „Poezijos vertimai! Skaitai vieną ar kitą savo kūrinį, išverstą į tau suprantamą kalbą, ir visą laiką neapleidžia susvetimėjimo įspūdis: nežinai, kur ir kiek šiame „produkte“ tavo darbo.“ O kiek poeto darbo buvo neverstuose, lietuviškuose tekstuose?
Kadaise poetas Donaldas Kajokas apie J. Marcinkevičių pasakė: „Tai puikus poetas, tačiau aš vis dar laukiu, kol jis prabils visa burna.“ Neprabilo. Kalbėjo savais, mūsų seniai įsimintais kodais, kurių bandėme mokytis, prie kurių bandėme pratintis.
Jo principas buvo „neįžeisti“, nepasakyti to, kas skaitytojui atrodytų nejauku. Apibendrintai tariant – tai buvo labai padorus žmogus. Ar poezijai tai į naudą? Ne visada. Knygoje rasime tekstų, kadaise vadintų „Dienoraščiais be datų“. Jie daro labai dvejopą įspūdį.
Viena vertus, tai poeto sielos atvertys, kita vertus, naivumo čia kiek tik nori. Tekstai, kurie buvo įmanomi prieš dvidešimtį metų, bet nebeįmanomi dabar. Kas pasikeitė? Kodėl nebeįmanomas net Maironis, kurio natūrali tąsa buvo J. Marcinkevičius?
Todėl, kad jis buvo savojo laiko liudininkas, negalvojantis apie tai, kas bus po daugybės metų. Jis jautė savo laikotarpio žmones ir rašė jiems. Prisimename ir Poetui skaudžius kaltinimus, mestus vienoje televizijos laidoje. Vargu ar tai pagrįsti kaltinimai, knyga „Pušis, kuri juokėsi“ to neliudija. Deja, po šių kaltinimų buvo Poeto saviizoliacija.
Diktatūros nėra palankios didžiausiems visuomenės vardams. Kartu ir J. Marcinkevičiui. Jis turėjo taikytis prie santvarkos, gniuždančios žmogų, ir to taikymosi ženklai kartais aiškūs. Tačiau niekad tas „taikymasis“ neprieštaravo sąžinei, ji išliko švari, ir tai turime pripažinti.
Vargu ar kas daugiau statys jo draminę trilogiją. Nes niekad daugiau salė neatsistotų skanduodama „Lie-tu-va“. Tačiau kadaise taip buvo. Ir buvo itin paveiku. Neaišku, kiek įvairios skanduotės padeda pačiam kūriniui, bet J. Marcikevičiaus draminė trilogija nebuvo dramaturgijos viršūnė, jai minimos skanduotės padėjo – ir tai irgi laiko ženklas. Laiko, kurį išgyvenome, padedami – neslėpsime – ir J. Marcinkevičiaus.
Knygoje esama tekstų, kuriuose autorius nesislepia (esama ir priešingų). Labai atviras dienoraštis „Taburetė virš galvos“ tiesiog sukrečia. Tačiau dar labiau sukrečia eilėraščiai, tarkim, „Pavasario balsai Pasandravy“. Kanoninis J. Marcinkevičiaus tekstas, rodantis, kokio lygio poetas jis buvo.
Vienoje televizijos laidoje Viktorija Daujotytė sakė: J. Marcinkevičiaus laikas jau praeity. Turbūt. Bet toje praeity, kurioje mes gyvenom. Ir, tam tikra prasme, tebegyvensim.
