Susitikimas po beveik 25 metų įvyko – su „Savaitraščio Kaunui“ pagalba laidos „Krepšinio pasaulyje“ vedėjui Vidui Mačiuliui pavyko surasti du berniukus iš penkių, kurie 1992 m. Kauno krepšinio mokykloje davė interviu apie labiausiai patinkantį žaidėją. Rokas Bartkevičius ir Algimantas Gedvilas tapo laidos, skirtos 25-ajam gimtadieniui, herojais.
Aistė MIKALAUSKAITĖ SK žurnalistė
Temų pokalbiui netrūko
Berniukai, Kauno krepšinio mokyklos auklėtiniai, 1992 m. nufilmuoti sėdintys ant atsarginių žaidėjų suolelio, V.Mačiulio dėmesį patraukė peržiūrint senas kasetes su laidų įrašais. Laidos vedėjui buvo įdomu, ką jie veikia dabar, ar susiejo savo gyvenimą su krepšiniu – gal tapo krepšinio meistrais, gal dar žaidžia bent savo malonumui, ką jiems davė Kauno krepšinio mokykla. Tada V.Mačiulis nepaklausė nė jų vardų, tik amžiaus ir mėgstamiausio krepšininko. Vieniems labai patiko Arvydas Sabonis, kitiems – Šarūnas Marčiulionis. Nufilmuoti berniukai buvo parodyti ir per laidą „Krepšinio pasaulyje“, tačiau nė vienas jų neatsiliepė.
Paieškos rūpesčiais V.Mačiulis pasidalijo su „Savaitraščiu Kaunui“ – berniukų nuotrauka išspausdinta laikraštyje, paskelbta ir savaitraščio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Pastangos buvo sėkmingos – su savaitraščiu susisiekė du iš penkių ieškomų vaikinų. Tiesa, per 25-erius metus daug kas pasikeitė, berniukai tapo suaugusiais vyrais. Nors herojai atsiliepė praėjusių metų vasarą, V.Mačiulis specialiai juos kalbino sausio 8 d. ruoštai laidai, skirtai 25-ajam laidos gimtadieniui.
„Buvo labai smagu vėl pasimatyti ir pasikalbėti. Susitikome ten pat – Kauno krepšinio mokykloje. Pirmas atėjo A.Gedvilas, iš pradžių jautėsi šiek tiek nedrąsiai, tačiau radome bendrą kalbą. R.Bartkevičius net į drabužinę užsuko pasižiūrėti, kaip dabar viskas atrodo. Filmavimo metu salėje treniravosi merginos, Lietuvos 16-mečių merginų rinktinė. R.Bartkevičius prisiminė, kad ir jų laikais prieš treniruotę salėje sportuodavo merginos. Įdomiausia tai, kad abu prisiminė ir žiūrėjo tą 1992 m. interviu. Ir dabar radome apie ką pasikalbėti, aptarėme įvairias temas.“
Karjeras sustabdė traumos
Tiek R.Bartkevičiui, tiek A.Gedvilui faktas, kad jų kažkas ieško, buvo malonus, netikėtas siurprizas. R.Bartkevičiui žinutę apie ieškomus berniukus socialiniame tinkle „Facebook“ parodė draugas, o A.Gedvilą nuotraukoje atpažino sesuo. Abu vaikinai džiaugėsi, kad vėl galėjo duoti interviu. „Viską puikiausiai prisiminiau, – sakė A.Gedvilas. – Kai susitikome krepšinio mokykloje ir V.Mačiulis paklausė, kur prieš maždaug 25 m. sėdėjome ir filmavomės, iš karto su R.Bartkevičiumi parodėme tikslią vietą.“
Abu herojai pastebėjo, kad pasikeitė ne tik jie, bet ir pati krepšinio mokykla – pastato išvaizda, krepšinio lentos, drabužinė. „Buvau visai pamiršęs apie 1992 m. duotą interviu. Todėl pakvietimas pokalbio sukėlė daug visokiausių jausmų, minčių. Krepšinis juk buvo mano didžioji vaikystės meilė. Interviu datą ir laiką suderinome ekspromtu, tačiau viskas buvo vietoje ir laiku. Tik gal tie krepšinio lankai vaiko akimis aukščiau kabėjo. Užsukau ir į drabužinę, tačiau pokyčiai joje nedideli“, – su „Savaitraščiu Kaunui“ įspūdžiais dalijosi R.Bartkevičius.
Kaip ir 1992-aisiais, klausimo apie mėgstamiausią žaidėją neišvengta. „Mano idealas išliko tas pats – Š.Marčiulionis. Įdomu tai, kad praėjusiais metais (man tenka daug keliauti darbo reikalais) turėjau progą su juo pabendrauti – kartu skridome lėktuvu. Jau buvau drąsesnis nei vaikystėje, užkalbinau. Pabendravome, pasakiau, kad jis – mano idealas nuo mažų dienų. Krepšininkas į mane pasižiūrėjo ir su šypsena sako: „Seniai jau tas buvo…“ – prisiminė R.Bartkevičius. – Būtent iš Š.Marčiulionio žaidimo mokiausi technikos, sekiau jo staigius prasiveržimus, judesius – jie man labai patiko. Esu dešiniarankis, bet ir man patikdavo prasiveržti kaire ranka, manau, tai Š.Marčiulionio įtaka.“ 
Kauniečio A.Gedvilo mėgstamiausios krepšinio komandos klausti nė nevertėjo. Jis atsakė be dvejonių – „Žalgiris“.
Vaikinai kurį laiką sportavo kartu, bet vėliau buvo išskirti į dvi grupes. R.Bartkevičius baigė Kauno krepšinio mokyklą, A.Gedvilas, kuris krepšinį lankė nuo antros klasės, vėliau perėjo į tuometę A.Sabonio krepšinio mokyklą, ją paliko būdamas dešimtokas. Abu vaikinai profesionalios karjeros turėjo atsisakyti dėl traumų. A.Gedvilą sustabdė problemos dėl širdies, o R.Bartkevičių – gresiančios operacijos.
„Krepšinis nusibosti negali. Sustabdo tik traumos. Universitete dar žaidžiau, bet priėjau kryžkelę – ar siekti daugiau moksle, ar sporte. Gydytojai sakė, kad profesionaliai sportuoti galėčiau tik po kelių operacijų, kad į kūną tektų kišti metalą. Tai padėjo priimti sprendimą. Krepšiniu, kaip turbūt ir kiekvienas lietuvis, vis dar labai domiuosi.“
Abu pašnekovai sakė krepšinį tebežaidžiantys, bet tik savo malonumui.
Susitiktų ir dar po 10 metų
Vaikinai juokauja, kad kamerų nebijo, be to, laidai filmuojasi jau antrą kartą. R.Bartkevičius ir A.Gedvilas net nufilmavo laidos pristatymą. „V.Mačiulis netgi leido interviu baigiantis kartu su R.Barkevičiumi sušukti legendinį šaukinį „Krepšinio pasaulyje!“ Jaučiuosi prisidėjęs prie stebuklo“, – džiaugėsi A.Gedvilas. „Dabar filmuotis – visai kitokia patirtis. Tada buvome mažiukai, labai bijojome klausimų, kad nežinosime, ką atsakyti. O dabar pats daug dirbu su pristatymais, atstovauju kompanijai, jaudulio nejaučiu. Su A.Gedvilu labai smagiai prisiminėme vaikystę, jis man ir priminė, kad čia mūsų keliai išsiskyrė“, – įspūdžiais dalijosi R.Bartkevičius.
Deja, su kitais vaikais, 1992 m. davusiais interviu, pašnekovai ryšio nepalaiko. „Iš mūsų metais gimusių vaikų profesionalais netapo niekas, niekas nežaidžia „Žalgiryje“ ar kitoje komandoje. Buvome vaikai, sunku prisiminti vardus, be to, visi juk labai pasikeitę. Tačiau man buvo labai įdomu sugrįžti į praeitį. Iš pradžių dvejojau, ar verta duoti kontaktus, eiti filmuotis. Tačiau nusprendžiau: kodėl gi ne? Ir tikrai nesigailiu. Susitikimas labai praskaidrino nuotaiką, davė daug malonių įspūdžių, gerą jausmą. Net ir kolegoms darbe pasakojau, kaip buvo įdomu. Be abejonės, norėčiau susitikti ir dar po 10 metų“, – tikino A.Gedvilas.
„V.Mačiuliui linkiu sveikatos, – kalbėjo R.Bartkevičius. – Susitikimas buvo labai netikėtas momentas, kurį tikrai norėčiau pakartoti. Jei ne socialiniai tinklai, tikrai nebūčiau turėjęs tokios progos. Po 10 metų vėl būtų įdomu pamatyti visus pasikeitusius. 1992 m., manau, V.Mačiulis kalbino labai nedaug krepšinį pasirinkusių vaikų, todėl esame savaip išskirtiniai. Krepšinyje nieko daug nepasiekėme, tačiau jis mums davė gyvenimo pradžią, supratimą apie komandinį darbą ir daug kitų naudingų dalykų.“
Ramūno Guigos nuotraukos
